LSDP yra akivaizdžioje krizėje. 2020 metų Seimo rinkimuose partija gavo vos 9,25 proc. balsų ir Seime turi 13 vietų. Tai blogiausias rezultatas nuo LSDP ir tuometinės Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) susijungimo 2001 m. 2016 m. Seimo rinkimų rezultatas, vertinant mandatų skaičių, yra antras blogiausias.
Būtent 2016 m. rinkimai tapo krizės įžanga. Derybos dėl koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) buvo trumpos, socialdemokratai gavo vos tris ministrų postus (negavo socialinės apsaugos ir darbo ministro posto, kuris tradiciškai jiems buvo prioritetinis). Tad nekeista, kad daugeliui partijos narių toks susitarimas kėlė daug klausimų, o Gintautas Paluckas koalicinio susitarimo peržiūrėjimą iškėlė kaip pagrindinį savo prioritetą, siekdamas tapti LSDP lyderiu 2017 m. pavasarį. Po G.Palucko pergalės LSDP pirmininko rinkimuose buvo atlikta partijos skyrių apklausa ir būtent jos rezultatai lėmė pasitraukimą iš koalicijos su „valstiečiais“ 2017 m. spalį.
Nors G.Paluckas siekė atnaujinti partiją padaryti ją ideologiškai kairesnę, tai nedavė rezultatų.
10 iš 17 LSDP frakcijos narių maištavo prieš sprendimą išeiti iš koalicijos, pasiliko koalicijoje su LVŽS ir 2018 m. kovą sukūrė savo partiją – Lietuvos socialdemokratų darbo partiją (LSDDP). Nors LSDDP tikėjosi į savo pusę persivilioti nemažą dalį bičiulių, bet lūkesčiai buvo nepamatuoti. 2019 m. savivaldos rinkimuose LSDDP iškėlė tik 15 kandidatų į merus ir suformavo 26 kandidatų sąrašus. Jeigu LSDP gavo kiek daugiau negu 156 000 (259 mandatai ir 15 merų postų) balsų, tai LSDDP vos 19 591 balsus (24 mandatai). Kaip diena ir naktis partijų rezultatai skyrėsi ir keliais mėnesiais vėliau vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose – 155 573 prieš 23 280. Geriau už LSDDP pasirodė net Rolando Pakso ir Vytauto Radžvilo visuomeniniai rinkimų komitetai.
Po savivaldos ir Europos Parlamento rinkimų, kuriuose už LSDP geriau pasirodė tik Tėvynės sąjunga (TS-LKD) ir pavyko aplenkti LVŽS, atrodė, kad yra pagrindo optimistiškai mąstyti ir apie 2020 m. Seimo rinkimus. Visgi, šį kartą geriau realybę atspindėjo LSDP reitingai, pusmetį iki rinkimų svyravę apie 10 proc. ir neprilygę TS-LKD ir LVŽS palaikymui.
Nors G.Paluckas siekė atnaujinti partiją padaryti ją ideologiškai kairesnę, tai nedavė rezultatų. LSDP teoriškai galėjo būti alternatyva tiems, kurie nusivylė su kairiąja ekonomine darbotvarke rinkimus 2016 m. laimėjusiais „valstiečiais“. Realybėje LVŽS ekonominė politika nebuvo labai nuosekli. Pavyzdžiui, nors ir imtasi priemonių, nukreiptų į skurdo mažinimą, bet neišpildytas pažadas iš pagrindų peržiūrėti ankstesnės valdžios priimtą darbdaviams palankų Darbo kodeksą.
Prieš rinkimus „valstiečiai“, prisidengę pandemija, ėmėsi plačiai atsukti pinigų kranus ir nemažai žmonių galėjo pajausti bent jau vienkartinėmis injekcijomis pastorintas pinigines. LVŽS atsakas į ekonominę COVID-19 sukeltą krizę iš esmės buvo kairysis – ne valstybės išlaidų karpymas, bet priešingai – jų didinimas, kartu siekiant išjudinti vartojimą ir stimuliuoti ekonomiką. Be to, prieš rinkimus G.Paluckas leido suprasti, kad mato geresnes galimybes po rinkimų dirbti su LVŽS, negu su TS-LKD, o tai galėjo atimti rinkėjų, kurie matė LSDP kaip alternatyvą LVŽS, balsus.
LSDP yra akivaizdžioje krizėje.
LSDP rinkimų kampanijai trūko konkretumo, kūrybiškumo ir įsimintinesnių žinučių. Jie tiesiog nebuvo pakankamai matomi viešojoje erdvėje. Dalis LSDP vertybinių programos akcentų (pavyzdžiui, LGBT teisių klausimai) sutapo su Laisvės partijos (LP), bet ši nauja politinė jėga sugebėjo visiškai įtvirtinti savo „idėjų nuosavybę“ šiame lauke. Nepadėjo ir Darbo partijos (DP) sugrįžimas – didžiulius finansinius išteklius turėję „darbiečiai“ ir LSDP istoriškai turi gana persidengiantį elektoratą.
Posūkis į kairę galėjo atbaidyti ir dalį tradicinio LSDP elektorato. Socialdemokratai istoriškai buvo ganėtinai centristinė politinė jėga, vykdžiusi palankią verslui ekonominę politiką. Nors rinkimų programose įprastai netrūkdavo kairiosios politikos nuostatų, kaip, pavyzdžiui, žanro klasika tapęs siekis įvesti progresinius mokesčius, patekę į valdžią socdemai savo idėjų išsižadėdavo. Monografijoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus“ doc. Mažvydas Jastramskis atkreipė dėmesį į tai, kad 2008-2016 m. LSDP buvo antroje vietoje pagal sugebėjimą pritraukti keičiančiųjų preferencijas rinkėjų balsus.
Toje pačioje monografijoje prof. Ainė Ramonaitė pastebi, kad LSDP reikšmingai labiau linkę remti 60-69 ir ypač vyresni negu 70 metų rinkėjai, taip pat ir kaimų gyventojai. Vargu ar šios socialiai konservatyvesnės visuomenės grupės palankiai vertino G.Palucko siekį daugiau dėmesio skirti vertybiškai liberaliai politikai. Galbūt partijos lyderis tikėjosi šiuo posūkiu sustiprinti partijos pozicijas miestuose, bet tai akivaizdžiai nepavyko.
Nesėkmė Seimo rinkimuose vertė iš naujo įvertinti ir partijos skilimą. Kalbėta apie tai, kad bent jau pavieniai LSDDP lyderiai galėtų grįžti į partiją, o Gediminas Kirkilas naujienų agentūrai ELTA teigė, kad nors J.Olekas dabar negali to deklaruoti, bet jo pergalės atveju būtų galima konsoliduoti politinę kairę šalyje.
Vien lyderystės klausimas visko neišspręs.
Partijos pirmininko rinkimus prognozuoti nėra lengva. Jeigu LSDP nariai galvos apie patraukliausią veidą visai Lietuvai, favoritė yra Vilija Blinkevičiūtė. Pastaruosiuose dvejuose Europos Parlamento rinkimuose V.Blinkevičiūtė gaunamų pirmumo balsų skaičius svyruoja apie 100 000. Kaip buvusi populiari socialinės apsaugos ir darbo ministrė, ji galėtų būti geras kairiosios ekonominės politikos veidas. Pagrindinė problema yra tai, kad jau tris kadencijas dirbdama Europos Parlamente kiek atitrūko nuo partijos vidaus reikalų. Jos programoje akivaizdus noras tęsti partijos atnaujinimą, daug dėmesio skiriama LSDP vidaus kultūros pokyčiams.
L.Gudžinskas taip pat atstovauja reformistinę liniją. Prie partijos jis prisijungė 2017 m. ir kaip vieną iš priežasčių nurodė G.Palucko ryžtą iš esmės keisti partiją. Vien dėl neilgo narystės laiko sunku tikėtis politologo pergalės gana konservatyvia vidaus kultūra pasižyminčioje partijoje. Jį remia jauni LSDP aktyvistai. L.Gudžinskas žada lygias teises visiems partijos nariams, platesnes diskusijas dėl politikos ir daugiau socializmo. Jeigu LSDP pasuktų į senąją centristinę liniją, veikiausiai L.Gudžinską remiantis branduolys anksčiau ar vėliau įkurtų naują, vakarietišką kairiąją partiją.
V.Mitrofanovas pateikia trumpiausią programą iš visų kandidatų. Joje kandidatas rašo, kad partija nusisuko nuo savo pagrindinių principų, neįvykdė pažadų ir „perkėlė savo širdį į dešinę“. Tarp idėjų, be visiems kandidatams būdingo siekio keisti vidinę LSDP kultūrą, ryškus Akmenės mero prioritetas yra socialinė gerovė ir solidarumas. Apie vertybinius klausimus nieko nerašoma. Šį kandidatą į partijos pirmininkus iškėlė vos vienas skyrius, bet 20 metų LSDP priklausantis ir jau 12 metų mero poste dirbantis V.Mitrofanovas gali ir nustebinti.
J.Oleko manifesto pagrindas – tikslas sėkmingai atvesti partiją 2023 m. savivaldos rinkimuose ir didžiausias dėmesys skiriamas vadybos priemonėms. Politinės idėjos minimos gana fragmentiškai. Nors J.Olekas irgi dirba EP, bet čia jis dar tik pirmą kadenciją. Politikas skiria daug dėmesio bendravimui su LSDP skyriais. Save J.Olekas mato kaip vienos kadencijos pirmininką, kuris paskui užleistų vietą naujos kartos lyderiams. Jis turi didelę politinę patirtį, tačiau gali būti, kad „auksinių šaukštų“ skandalas visuomenės dar nepamirštas.
Vien lyderystės klausimas visko neišspręs. Nėra vienareikšmio atsakymo ir į tai, kokiu keliu logiškiausia žengti LSDP. Visoje Europoje tradicinei kairei šiuo metu nėra lengvas laikas. Tik Danijos, Suomijos, Maltos, Portugalijos, Ispanijos ir Švedijos vyriausybėms vadovauja kairiųjų premjerai. Kairiųjų partijų padėtis mūsų regione gana prasta. Daugelio jų raidos kelias panašus – kilo iš ekskomunistinių politinių jėgų, reformavosi (arba ir jungėsi su naujomis kairiosiomis partijomis) bei pavyzdžiu laikė Vakarų kairiuosius. Lenkijoje Demokratinės kairės aljansas 2015-2019 m. net nedirbo šalies parlamente, o 2019 m. grįžo tik koalicijoje su kitomis centro-kairės partijomis. Vengrijos socialistai jau daugiau negu dešimtmetį yra Victoro Orbano partijos „Fidesz“ šešėlyje, o 2018 m. rinkimuose atsiliko ir nuo kraštutinės dešinės „Jobbik“ partijos. Bulgarijos ir Slovėnijos socialistų partijos taip pat jau kurį laiką yra dešiniųjų šešėlyje, tik per Velykas vykę Bulgarijos parlamento rinkimai leidžia tikėtis pokyčių. Bene sėkmingiausiai regione veikusi Slovakijos partija „Kryptis – socialdemokratija“ yra socialiai konservatyvi ir nevengia populistinių nuostatų, bet šiuo metu irgi dirba opozicijoje.
Tad tradicinės kairės problemos Lietuvoje yra dalis viso regiono (ir net Europos) tendencijų. Paprastų atsakymų, kaip susigrąžinti rinkėjų palankumą, nėra. Vargu ar centristinė, verslui palanki politika bei vienybė su LSDDP būtų sėkmės receptai. Bandymas sekti Vakarų kairiaisiais ir labiau akcentuoti vertybinį liberalumą taip pat nebūtinai atneš sėkmę. Paprasto sprendimo tiesiog nėra.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas
