Tačiau apklausos ne visada atspindi realybę. Geru indikatoriumi dėl visuomenės nuomonės galima laikyti vidurio kadencijos rinkimus. Šis terminas pirmiausiai atsirado JAV dėl to, kad tradiciškai prabėgus lygiai dvejiems metams nuo prezidento rinkimų, renkami Atstovų rūmai, trečdalis Senato narių ir 34 valstijų gubernatoriai. Istoriškai vidurio kadencijos balsavimas ne kartą parodė, ko laukti JAV prezidento rinkimuose.
Įvairių atitikmenų yra ir kitose šalyse. Savotiškais vidurio kadencijos rinkimais galima laikyti ir 2019 metų Europos parlamento rinkimus. Paprastai į Europos parlamento rinkimų rezultatus, kaip į šalių politinės padėties indikatorių žvelgiama retai. Nors principas juose panašus į Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos – balsuojama už partijų sąrašus, bet aktyvumas juose dažniausiai gerokai nusileidžia nacionaliniams rinkimams. Tačiau šį kartą Lietuvoje sąlygos buvo kitokios. Pernai jie vyko kartu su prezidento rinkimais, tad aktyvumas siekė 53 proc. Didžiausia rinkimų staigmena buvo tai, kad antrą vietą juose su 15 proc. balsų gavo Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Tuometinis LSDP reitingas siekė vos 9 proc. (Delfi/Spinter tyrimai).
Panašus partijos populiarumas reitinguose ir dabar – „Vilmorus“ apklausoje jis siekia 8 proc. Ar gali sėkmės istorija pasikartoti dar kartą, jeigu COVID-19 nesutrukdys spalį išrinkti naujo Seimo?
Palankių faktorių tikrai yra. Pirmiausiai, vargu ar tvyrant nežinomybei dėl šalies ekonomikos ateities gyventojai ryšis eksperimentams. Tuo labiau, kad naujų gelbėtojų, kurie turėtų stebuklingų pasiūlymų ekonomikos gaivinimui, kol kas horizonte nematyti. Tai, kad nepriklausomos Lietuvos istorijoje keturių kadencijų metu šalies vairas buvo patikėtas LSDP ar jos pirmtakėms, gali būti svarbus faktorius.
Nors kalbėta, kad LSDP skilimas gali sužlugdyti partiją, bet taip nenutiko. Iš krizės jie išėjo akivaizdžiais nugalėtojais prieš atskalūnus – naujosios Lietuvos socialdemokratų darbų partijos (LSDDP) pozicijos labai silpnos.
Vargu ar tvyrant nežinomybei dėl šalies ekonomikos ateities gyventojai ryšis eksperimentams.
Nors taip paprastai būdavo ir anksčiau, kuomet LSDP nestodavo prie valdžios vairo, jų gretose vėl galima matyti kairiosios politikos renesansą. Tai, kad Algirdo Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai priėmė liberalų darbo kodeksą, yra geriausias pavyzdys to, kiek kairioji partija iš tikrųjų buvo LSDP. G.Paluckas šią padėtį nori keisti ir savo pasisakymuose akcentuoja, kad socialdemokratai nori tikros kairiosios politikos ir socialinio jautrumo.
Bene labiausiai tai pasireiškė diskutuojant dėl gynybos politikos. 2018 metais LSDP buvo vienintelė parlamentinė partija, kuri nepasirašė Nacionalinio susitarimo dėl gynybos finansavimo 2020-2030 metams. Gintautas Paluckas tokią poziciją motyvavo tuo, kad 2 proc. nuo BVP tikslas jau yra pasiektas, o prasminga finansavimą gynybai iki 2,5 proc. būtų didinti tik tokiu atveju, jei papildoma pusė procento būtų skirta alternatyviai karo tarnybai – de facto tai būtų išlaidos socialinėms reikmėms.
Tikėtina, kad ekonominės krizės akivaizdoje išaugs spaudimas vyriausybei lengvinant naštą verslui kartu liberalizuoti ir darbo santykius socialinio saugumo kaina. Pirmoji kregždė – darbdavių pasiūlymas pusmečiui stabdyti dalį Darbo kodekso nuostatų. Jeigu ekonominis sunkmetis užsitęs, tokių pasiūlymų gali būti ir daugiau, tad LSDP šią situaciją tikrai galės išnaudoti ieškodami politinių dividendų.
Tačiau ne viskas kairiųjų padangėje taip šviesu. Gintautas Paluckas viešumoje matomas rečiau negu kitų didžiųjų partijų lyderiai dėl paprastos priežasties – jie neužima jokių renkamų pareigų. Vien per praėjusius metus patyrė du skaudžius pralaimėjimus rinkimuose. Kovą jo vedamas sąrašas nepateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Rugsėjį, nepaisant mestų didelių partijos resursų, G.Paluckas negavo mandato išankstiniuose Seimo rinkimuose Žirmūnų rinkimų apygardoje.
Nuo tada, kai partijos vairą perėmė G.Paluckas, LSDP sėkmingai pasirodė Europos parlamento rinkimuose ir pagal mandatų skaičių kartu su TS-LKD pasidalino pirmą vietą savivaldos rinkimuose. Tačiau pats lyderis sėkmės rinkimuose nesulaukia.
Tokioje padėtyje labai logiška būtų sekti kitų šalies partijų pavyzdžiu ir pakartoti Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio ar Gabrieliaus Landsbergio ir Ingridos Šimonytės istorijas. Populiaresnis pirmas sąrašo numeris sustiprintų LSDP pozicijas. Trūksta G.Paluckui ir elementaraus žinomumo – naujausios „Vilmorus“ apklausos duomenimis 52 proc. respondentų neatsakė į klausimą apie tai, ar palankiai vertina LSDP lyderį.
Būtent dėl to kurį laiką buvo kalbama apie galimybę, jog LSDP vedliu galiu būti Saulius Skvernelis. Pats Gintautas Paluckas TV3 televizijai sakė, kad premjeras turėtų galimybę rinkimuose būti socialdemokratų sąraše. Partijos viduje kol kas žmogaus, galinčio tapti sėkmingu sąrašo lokomotyvu, nematyti. Kylančia partijos žvaigžde galima laikyti tik Alytaus merą Nerijų Cesiulį, bet jis kol kas galimybės pereiti į nacionalinę politiką kratosi.
Dar vienas nerimo signalas LSDP turėtų būti gana žemas reitingas. Apklausose jis svyruoja apie 10 proc. Nors 2019 metų pavasarį patys socialdemokratai įrodė, kad apklausos nebūtinai nuspėja rinkimų rezultatus, bet didesni skaičiai atneštų daugiau pasitikėjimo ir ramybės prieš rinkimus.
Pagal dabartinę padėtį LSDP turėtų pretenduoti į vieną iš trijų didžiausių frakcijų Seime ir galimai patogią padėtį derybose dėl koalicijos.
Nors kalbos apie koaliciją likus pusmečiui iki rinkimų primena dar nepagauto laimikio dalybas, bet LSDP pozicija tokia, kad jie yra patrauklus partneris daugeliui politinių jėgų. TS-LKD tikslas po rinkimų aiškus – koalicija be „valstiečių“. Vasarį viešumoje pasklidus informacijai apie galimą LVŽS ir LSDP koaliciją, TS-LKD rinkimų štabo vadovas Andrius Vyšniauskas neslėpė nusivylimo ir rašė apie tradicinių konservatyvių, liberalių ir socialdemokratinių jėgų koaliciją kaip galimą išeitį. Tai suprantama – LSDP yra viena iš kelių partijų, kurios turbūt gali būti ramios, kad į Seimą pateks. Liberalų sąjūdis (LRLS) ar Laisvės partija galbūt būti patogesnės partnerės TS-LKD, bet jų pozicijos dabar silpnesnės.
Jeigu LVŽS galvoja apie pergalę rinkimuose ir naują koaliciją, jų padėtis labai panaši. Iš dabartinių koalicijos partnerių Seime, kitoje kadencijoje daugiausiai šansų dirbti turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Kitų partnerių šansai dabar atrodo labai menki. Pačių „valstiečių“ mandatų skaičius tikrai susitrauks. Tad tikimybė, kad po rinkimų jiems pavyktų būti tokios valdančiosios koalicijos dalimi, kurioje nebūtų socialdemokratų, nėra didelė.
Vilčių LVŽS gali teikti tai, kad dabartinės opozicijos santykiai sudėtingi. Socialdemokratai pirmadienį nutraukė opozicinį susitarimą su TS-LKD ir LRLS. Šis veiksmas nėra netikėtas. Bandymo (bent jau retorikoje) grįžti prie kairesnės politikos kontekste priešrinkiminis bendradarbiavimas su centro dešinės partijomis socialdemokratams vargu ar yra naudingas. Nors tai veikiau yra pasitraukimo pretekstas, o ne priežastis, bet COVID-19 pandemijos metu opozicijos bloke nesutarimų tik daugėjo – tiek dėl medikų algų, tiek dėl Darbo kodekso pataisų.
Pagal dabartinę padėtį LSDP turėtų pretenduoti į vieną iš trijų didžiausių frakcijų Seime ir galimai patogią padėtį derybose dėl koalicijos. Aišku, iki rinkimų laiko dar labai daug ir situacija gali keistis. Tačiau įvertinus visus kataklizmus, kuriuos LSDP teko išgyventi per šiuos ketverius metus, artėti link finišo tiesiosios iš dabartinės pozicijos jau yra nemažas laimėjimas.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
