Ar pandemijos valdymas pareikalaus politinių aukų?
Pandeminiu laiku vertinamas politinis stabilumas ir turbūt nėra pats geriausias laikas permainoms. Tačiau COVID-19 kartais pareikalauja politinių aukų. Europos parlamento narys iš Vengrijos Jozsefas Szajeris, airis ES Prekybos komisaras Philas Hoganas (ir dar keletas žemesnes pareigas einančių šios šalies politikų) pasitraukė po to, kai įkliuvo pažeidę karantino suvaržymus. Dėl nepasiruošimo skiepijimui pareigų neteko Latvijos sveikatos apsaugos ministrė.
Prezidentas Gitanas Nausėda paskirdamas sveikatos apsaugos ministru Arūną Dulkį, pripažino, kad kandidatūra jam abejonių kelia. Kol kas ministras paverstas atpirkimo ožiu dėl skiepijimo taisyklių pažeidimų Šilalėje ir Vilniaus Žalgirio klinikoje. Nors apie tai kalbėti dar anksti, bet jeigu skiepijimas kels ir daugiau problemų, o pandemija neatsitrauks, gali prasidėti ir rimtesnės kaltųjų paieškos. Į nepatogią padėtį gali būti įstumta ir už A.Dulkį laidavusi premjerė.
Į nepatogią padėtį gali būti įstumta ir už A.Dulkį laidavusi premjerė.
Kokia atmosfera bus Seime?
Nuo Seimo rinkimų praėjo mažiau negu trys mėnesiai. Nuo naujos kadencijos Seimo priesaikos iki rudens sesijos pabaigos buvo vos penkios savaitės. Nepaisant to, Seime jau matėme labai daug veiksmo.
Jau pirmą dieną kilo skandalas dėl Seimo vicepirmininkų postų dalybų. Seimo nario mandatų atisakyti spėjo dvi spalvingos politinės figūros: Ramūnas Karbauskis ir Antanas Guoga, o Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė prieš savo valią buvo įtrauktą į prekybą „stebuklingu“ Viktoro Uspaskicho vandeniu. Triukšmo ir emocijų Seime neišvengiamai bus ir šiemet.
Valdančioji dauguma turi ganą trapią persvarą – tik 73 mandatus. Iš 14 ministrų, 10 yra Seimo nariai. Ministrai tikrai ne visada galės pavyzdingai lankyti Seimo posėdžius. Galiausiai, koalicijos sutartyje egzistuoja penktasis straipsnis, į kurį įrašyti partijoms svarbūs klausimai, kuriais koalicijoje vienybės nėra: asmenvardžių rašyba lotyniškais rašmenimis pasų pagrindiniuose puslapiuose, lyčiai neutrali partnerystė, viešųjų erdvių dekomunizacija, baudžiamosios atsakomybės už nedidelio kiekio psichoaktyvių medžiagų turėjimą be tikslo platinti naikinimas ir keli kiti klausimai.
Valdančioji dauguma turi ganą trapią persvarą – tik 73 mandatus. Iš 14 ministrų, 10 yra Seimo nariai.
Norint kažką pasiekti šiais klausimais, dalies opozicijos parama bus būtina. Tokių būtinybių gali iškilti net ir mažiau valdančiuosius poliarizuojančiais klausimais tada, kai valdančiųjų dalyvavimas posėdžiuose bus mažiau skaitlingas. Tad nors dažnai politiniame procese viršų ima emocijos ar netgi sąskaitų suvedinėjimai, aukštesnė politinė kultūra bus labai reikalinga norint, kad sprendimai Seime būtų priimami sklandžiau.
Nors opozicija ir skaitlinga, nebūtinai ji bus galinga. Kol kas ši kadencija primena ankstesniąją ne tik dėl valdančiųjų ir opozicijos rietenų, bet ir tuo, kad kol kas opozicijai sunkiai sekasi bendradarbiauti. Jeigu po 2016 m. Seimo rinkimų praėjo 2,5 metų, kol opozicija sutarė dėl bendradarbiavimo, dabar optimizmo dėl greitos sąjungos taip pat nėra.
Aplinkybės dabar tokios, kad tai turbūt nė vienai partijai nebėra prioritetas – visos yra atstovaujamos Seimo valdyboje.
Naujienų agentūrai ELTA Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime seniūnė Aušrinė Norkienė praėjusią savaitę išreiškė lūkestį, kad opozicijos susitarimas galėtų būti sudarytas pavasarį. Tačiau kitų parlamentinei daugumai nepriklausančių frakcijų seniūnai nemano, kad tai realistinis scenarijus. Aplinkybės dabar tokios, kad tai turbūt nė vienai partijai nebėra prioritetas – visos yra atstovaujamos Seimo valdyboje. Tiesa, iš Seimo pasitraukus Ramūnui Karbauskiui ir pagrindine „valstiečių“ figūra tampant Sauliui Skverneliui, opozicijai susikalbėti tarpusavyje turėtų būti kiek lengviau.
Aktualus klausimas yra ir valdančiųjų santykiai su Gitanu Nausėda. Nors įtampų veikiausiai išvengti nepavyks, bet abi pusės suinteresuotos sutarti. Valdantiesiems naudinga, kad prezidentas pritardamas priemonėms prisiimtų dalį atsakomybės dėl pandemijos valdymo. Iš kitos pusės, labai didelė tikimybė, kad G.Nausėda iki kadencijos pabaigos turės dirbti su dabartine valdančiąja dauguma. Jeigu jis nenori, kad „gerovės valstybė“ liktų tik tuščia sąvoka be aiškaus turinio ir rezultatų, turi bendradarbiauti su valdančiaisiais.
Ką rinkimų metas atneš partijoms?
Nors šiemet ir nevyks jokie nacionaliniai rinkimai, tačiau penkiose iš šešių frakcijas Seime turinčių partijų, baigsis pirmininkų kadencijos.
Jeigu jis nenori, kad „gerovės valstybė“ liktų tik tuščia sąvoka be aiškaus turinio ir rezultatų, turi bendradarbiauti su valdančiaisiais.
Liberalų sąjūdžio (LRLS) ir Laisvės partijos (LP) stovyklose didelės intrigos tikėtis sunku – jeigu nenutiks nieko netikėto ir dabar pareigas einančios politikės pačios to norės, jos turėtų būti perrinktos. Vargu ar reiktų laukti intrigos ir „valstiečių“ stovykloje. Nors žiniasklaidoje spekuliuojama apie galimą S.Skvernelio iššūkį R.Karbauskiui, vargu ar tai yra realu. S.Skverneliui ir taip dabartinė padėtis yra patogi – R.Karbauskio Seime nėra, jeigu visgi opozicija susitars dėl bendradarbiavimo, jis bus deleguotas į opozicijos lyderius, laukia ir šešėlinės vyriausybės premjero pareigos.
Intrigos sunku laukti ir Tėvynės sąjungos (TS-LKD) stovykloje. Ingrida Šimonytė nėra partijos narė ir ja tapti nesiveržia. Gabrieliui Landsbergiui pavyko poste išsilaikyti ir po labai nesėkmingų partijai 2016 metų Seimo rinkimų, o dabar, pasiekus didžiausią TS-LKD sėkmę nuo 1996 metų, pasitikėjimo kreditas bus tik išaugęs.
G.Palucko vedama partija iškovojo mažiausią mandatų skaičių nuo 1996 metų.
Tačiau visiškai sunku nuspėti, kuriuo keliu pasuks Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Gintautas Paluckas mėgino keisti palankios verslui ir tik skambiais lozungais, o ne vykdoma politika, kairiosios partijos įvaizdį. Po sėkmingų 2019 m. savivaldos ir Europos parlamento rinkimų socdemai tikėjosi geros baigties ir pernykščiuose Seimo rinkimuose. Tačiau G.Palucko vedama partija iškovojo mažiausią mandatų skaičių nuo 1996 metų.
Kol kas G.Paluckas žada siekti dar vienos kadencijos, bet neabejotinai jam teks susidurti su rimta konkurencija
Prie Gintauto Palucko statuso neprisideda ir tai, kad jis niekada nepasiekė asmeninės sėkmės jokiuose rinkimuose, kuriuose yra dalyvavęs. Mažiau pastebimas faktas, kad analogiška padėtis ir tada, jeigu jam tenka sąrašo lyderio pozicija. 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimuose Vilniaus mieste LSDP iškovojo tik keturis mandatus, o 2019 m. apskritai nepateko į tarybą.
Kol kas G.Paluckas žada siekti dar vienos kadencijos, bet neabejotinai jam teks susidurti su rimta konkurencija. Tai daugiau negu asmenybės klausimas – LSDP turės nuspręsti, kuria kryptimi nori eiti. Tęsti vertybinės ir ekonominės kairės liniją ar grįžti prie labiau centristinės politikos? Jeigu laimės antroji linija, turbūt tik laiko klausimas, kada matysime naują radikalesnės kairės politinį projektą Lietuvoje – per G.Palucko valdymą prie partijos prisijungė nė vienas naujas politikas, tikėjęsis iš LSDP nuoseklios vakarietiškos kairiosios politikos.
Mantas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
