Tikrai nepretenduoju pateikti jos muzikologinių darbų apžvalgos ar netgi kalbėti apie visuomeninę veiklą. Tam yra tinkamesnių žmonių. Bet per tuos beveik dvejus mūsų pažinties metus galėjau ją pažinti kaip ypatingą žmogų. Ji – viena iš kelių įspūdingiausių gyvenime sutiktųjų.
Mūsų pažintis tam tikra prasme yra atsitiktinė. Po kelerių žurnalistinio darbo metų ieškojau naujų iššūkių ir atsidūriau Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Buvau priimtas dirbti prie Valstybingumo erdvės, kuri buvo sukurta, kai prof. Vytautas Landsbergis ir G.Landsbergienė bibliotekai padovanojo savo šeimos knygų kolekciją.
Žinojau, kad neišvengiamai kažkiek su garsiąja šeima reiks susidurti, bet tikrai nemaniau, kad daug. Net nepasakyčiau, kad man tai tuo metu atrodė labai svarbu – kaip politologas džiaugiausi, kad kadangi šiuo metu prof. V.Landsbergis jokių politinių pareigų neturi, dėl darbo jausiuosi ne mažiau laisvas vienodai kritiškai kalbėti apie visas politines jėgas.
O pirmojo susitikimo su G.Landsbergiene neteko ilgai laukti. Ji norėjo papasakoti istoriją apie tai, kaip buvo sukaupta knygų kolekcija. Kaip buvusiam žurnalistui, užduotis išklausyti teko man.
Pirmą kartą buvau nustebintas tada, kai paskambinęs telefonu išgirdau, kad galiu ateiti bet kada, o dvigubai labiau nustebau, kai supratau, kad susitikimas su manimi, šiaip jau nepažįstamu žmogumi, vyks namuose.
...o toliau dar geriau. Ateinu sutartą dieną į namus. Pati ponia Gražina atidarė duris ir pakvietė įsitaisyti kambaryje, kol ji pabaigs ruošti pusryčius Vytuliui. Nusiaudamas batus pastebėjau, kad net nedideli tešlos pėdsakai liko ant durų rankenos.
Pats pokalbis buvo labai paprastas ir kartu ypatingas. Pagrindinė jo tema visgi buvo ne knygos. O kelias, kurį paprasta mergaičiukė iš Anykščių, verslininkų dukra nukeliauja iki pirmos Lietuvos ponios. Iškart atkreipiau dėmesį į didžiulį reiklumą sau.
Devyniasdešimtmetė ponia Gražina gana prastais žodžiais atsiliepė apie paauglę Gražiną. Kaip lėkštoką asmenybę, kurios branda atėjo per Sibirą, pilnesnis išsilavinimas – per Vytautą Landsbergį. Jau paskui atvirai pasakodavo apie tai, kaip ne per geriausiai išmanydavo stalo etiketą, turėjo menkas galimybes pasirinkti kuo apsirengti, bet visada stengėsi deramai atstovauti Lietuvai. Archyvinė medžiaga dabar parodo, kad jai tikrai pavyko.
Tarp mūsų užsimezgė gražus ryšys. Pamenu, kai su nemaža baimės doze, žinodamas jos begalinį reiklumą nunešiau pirmojo interviu transkribuotą tekstą. Po kiek laiko ji man pasakė, kad esu antras gyvenime sutiktas žmogus, kuris tinkamai užfiksavo jos mintis.
Ji man niekada neatrodė žmogus, kuris rodo daug emocijų. Netgi viename renginyje pasakojo, jog su geriausia drauge Ona Narbutiene susipažino tokiu tonu paklausus, ar ji nori pomidorų, kad O.Narbutienė pagalvojo, kad ponia Gražina kalba piktai.
Tokią ją ir prisiminsiu – tvirtą, nesutramdomą ir labai prasmingai nugyvenusią ilgą gyvenimą.
Bet aš visada jaučiau, kad ji mane mylėjo. Kartais trumpai užbėgdavau su keliais reikalais, bet ji vis tiek ar su šokoladuku išleisdavo, ar „kolos su tortu“ pasiūlydavo. Aš tikrai labai prie jos prisirišau. Su manimi kalbėdavo atvirai. Jaučiau, kad jai labai rūpi kai kuriuos dalykus pasakyti, kad jie liktų užrašyti. Ypač tai buvo ryšku vasarą, kai sveikata jau šlubavo. Tada nuo manęs ir savo ašarų nenuslėpė.
Bendraudamas su ja labai gerai supratau, kodėl prof. V.Landsbergis tiek daug gyvenime pasiekė. Kai šalia savęs turi tokį stiprų žmogų, viskas yra lengviau.
Ji visą gyvenimą labai stengėsi sudaryti visas sąlygas prof. V.Landsbergiui skleistis. Tikrai devintojo dešimtmečio pradžioje tikėjosi ramesnio gyvenimo, o staiga viskas su Sąjūdžiu apsivertė aukštyn kojomis.
Galiausiai, jos nepaprastas užsispyrimas buvo labai įspūdingas. Gruodį jie, tiesiogine to žodžio prasme, pabėgo iš intensyvios priežiūros ligoninėje, kad sudalyvautų savo sukurto dokumentinio filmo premjeroje. Tada ją mačiau paskutinį kartą. Ir niekaip nebūčiau atspėjęs, kad ji ką tik iš ligoninės.
Tokią ją ir prisiminsiu – tvirtą, nesutramdomą ir labai prasmingai nugyvenusią ilgą gyvenimą.
