Nors dėl keistokos klausimo formuluotės vienareikšmių išvadų daryti negalima, tačiau viena aišku – didžioji dalis Lietuvos gyventojų nebuvo susižavėję stipriausių partijų tarpusavio santykiais praėjusioje Seimo kadencijoje. Kol kas vaizdas nesikeičia ir savo darbą pradėjus naujos kadencijos parlamentui.
Prieš rinkimus TS-LKD lyderiai žadėjo, kad keis politinę kultūrą ir veiks konstruktyviai. Tačiau tam, kas vyko pastaruoju metu, tinkamiausiai žodis turbūt būtų keršto politika.
2018 metų rugsėjį tuomet valdžioje buvę „valstiečiai“ pažadėjo opozicijai suteikti papildomą Seimo vicepirmininko postą. Be konsultacijų su opozicija į šias pareigas buvo pasiūlytas daugeliu klausimų valdantiesiems lojalus Jonas Liesys. Tai Liberalų sąjūdį (LRLS) pastatė į nepatogią padėtį – prieš partijos kolegos kandidatūrą balsuoti netiktų net ir žinant, kad vargu ar jį galima laikyti opozicijos kandidatu.
Tam, kas vyko pastaruoju metu, tinkamiausiai žodis turbūt būtų keršto politika.
Dabar istorija pasikartojo – „valstiečiai“ kol kas savo Seimo vicepirmininko neturi, nes valdantiesiems netiko Aušrinės Norkienės kandidatūra. Eugenijus Gentvilas, naujienų agentūrai ELTA ir priminė J.Liesio istoriją, komentuodamas pozicijos veiksmus „valstiečių“ atžvilgiu.
2018 m. rudenį LRLS siekė, kad Seimo vicepirmininke taptų Aušrinė Armonaitė, pačiam Eugenijui Gentvilui 2019 metų pavasarį nepavyko tapti Antikorupcijos komisijos pirmininku, kai valdantieji pageidavo, jog šis postas tektų dar vienam neblogas santykius su „valstiečiais“ palaikančiam liberalui Ričardui Juškai.
Valdantieji teisūs, teigdami, jog formalaus įpareigojimu didžiausiai opozicinei partijai atiduoti vicepirmininko postą, nėra. Tai – politinė tradicija. 2006 metais Seimo vicepirmininku tapo Andrius Kubilius. Nuo to laiko (su trumpa pertrauka 2008-2009 m.) visada didžiausia opozicinė partija turėdavo vicepirmininko postą. Bet vis dėlto savo norimas pareigas LVŽS gavo – ketvirtadienį valdantieji nesipriešino Jono Jaručio išrinkimui septintuoju Seimo vicepirmininku.
Valdantieji siūlė keisti ir Seimo statutą nepaliekant nuostatos, kad Audito komiteto pirmininko (arba pavaduotojo) postas privalėtų tekti opozicijos atstovui, o vietoje to įrašant „mažumos“ sąvoką (tai reikštų, kad postas galėtų atitekti Mišriai Seimo narių grupei ar netgi valdančiuosius remiančiai prie koalicijos neprisijungusiai partijai).
Karas su opozicija TS-LKD ir partneriams vargu ar yra naudingas.
Abu šie epizodai rodo, kad valdantiesiems sąskaitų suvedinėjimas rūpi gerokai labiau, negu apie tai buvo kalbama prieš rinkimus. Tik jie patys nėra tikri, kiek toli nori šiuo keliu eiti – sprendimus lydi ir atsitraukimai.
Karas su opozicija TS-LKD ir partneriams vargu ar yra naudingas. Piliečių tokios rietenos tikrai neįkvepia, tuo labiau, kad šį kartą „agresoriaus“ pozicijoje jau yra dešinieji. Vargu ar iš to įmanoma uždirbti nors minimalių politinių dividendų, greičiau – priešingai. Nebent Ramūno Karbauskio pasitraukimą iš Seimo traktuosime kaip valdančiųjų pergalę.
Visgi realu, kad R.Karbauskis ir taip būtų pasitraukęs iš Seimo – ne jo politinei natūrai dirbti opozicijoje be galimybės turėti tokią įtaką, kokios jis norėtų. Tačiau valdantieji įteikė R.Karbauskiui galimybę pasitraukti iš Seimo su kankinio aureole, kuri Lietuvoje neretai rinkėjų mėgstama – tai įrodo Rolando Pakso sėkmė 2000 metų Seimo rinkimuose ar Neringos Venckienės – 2012-aisiais.
Įtampos Seime dėl konfliktiškos R.Karbauskio asmenybės pasitraukimo sumažės, vien balsavimas dėl Ingridos Šimonytės kandidatūros į premjeres rodo, kad šio politiko įtaka Seimo frakcijai bus mažesnė. Tačiau vargu ar tai bus esminiai pokyčiai – kai savo darbą pradės nauja vyriausybė, Saulius Skvernelis žada imtis lyderystės Seime. Jo figūra turėtų vienyti ir frakciją (nepaisant to, kas frakcijai formaliai vadovaus), ir labiau telkti visą opoziciją.
Visgi realu, kad Ramūnas Karbauskis ir taip būtų pasitraukęs iš Seimo – ne jo politinei natūrai dirbti opozicijoje be galimybės turėti tokią įtaką, kokios jis norėtų.
Aišku, kad valdančiųjų pasirinkimas pirmiausiai Seimo vicepirmininku siūlyti mažiausiai frakcijai atstovaujantį Andrių Mazuronį turėjo ir tikslą suskaldyti opoziciją. Jau tada buvo aišku, kad socialdemokratai arba „valstiečiai“ liks be vicepirmininko posto. Gintautas Paluckas atvirai kalbėjo apie tai, kad socialdemokratų frakcija (LSDP) nepalaikė A.Mazuronio kandidatūros į Seimo vicepirmininkus ir nesitikėjo, kad LVŽS palaikys jų partijos kandidatą Julių Sabatauską.
Bent jau kol kas tie, kurie tikėjosi iš naujojo Seimo mažiau rietenų, konstruktyvesnio darbo ir aukštesnės politinės kultūros, turėjo likti gerokai nusivylę.
Socialdemokratai tuomet teigė, kad šiuo metu nemato pagrindo sudarinėti opozicijos bendradarbiavimo sutartį. Jokių naujų pozityvių signalų dėl galimybių susitarti negirdėjome ir vėliau, tik pažadą prie diskusijų grįžti darbą pradėjus I.Šimonytės ministrų kabinetui. Valdantieji ištesėjo pažadą suteikti vicepirmininko postą, atveriantį kelią į Seimo valdybą „valstiečių“ atstovui, tad bendradarbiavimas ir LVŽS tampa kiek mažiau aktualus.
Bent jau kol kas tie, kurie tikėjosi iš naujojo Seimo mažiau rietenų, konstruktyvesnio darbo ir aukštesnės politinės kultūros, turėjo likti gerokai nusivylę. Pasikeitė tik galios pozicijos – visa kita per daug nesiskiria nuo vaizdo, kurį matėme ketverius metus. Kaip šauksi – taip atsilieps? Deja, tokia nuostata nieko gero nereiškia nei jos besilaikančiai naujai valdžiai, nei COVID-19 krizėje esančiai Lietuvai.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas
