Dabar galiojanti mišri paralelinė rinkimų sistema yra seno politinio kompromiso rezultatas. Jau rengiant Konstituciją 1992 metų pradžioje buvo diskutuota apie rinkimų sistemą, buvo siūlymų ją fiksuoti pagrindiniame šalies įstatyme, bet galiausiai nutarta, kad užteks nuorodos į rinkimų įstatymą. Mišri paralelinė rinkimų sistema buvo kompromisas tarp dešiniųjų, pasisakiusių už mažoritarinę sistemą (galbūt juos skatino ir „Sąjūdžiui“ sėkmingų rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą patirtis) ir centristinių bei kairiųjų jėgų, palaikiusių proporcinę sistemą (Rolandas Tučas, 2011). Tad dabartinė rinkimų sistema – kompromiso rezultatas.
Signalas, kad reikia grįžti prie diskusijos apie rinkimų sistemą buvo Seimo rinkimai 2016 metais, kai Tėvynės sąjunga ir „valstiečiai“ gavo po penktadalį rinkėjų balsų, bet gautų mandatų skaičius skyrėsi kone dvigubai (31 ir 56). Pagal rinkimų rezultatų neproporcingumą esame vieni Europos lyderių, o mažoritarinis elementas (vienmandatės apygardos) nepadeda sumažinti fragmentacijos. Ypač ši tendencija išryškėjo nuo 2000 metų – per pastaruosius 20 metų pagal fragmentaciją Lietuva lenkia net proporcinę rinkimų sistemą turinčias Latviją ir Estiją (Mažvydas Jastramskis, 2018).
Pasigirdo pirmieji pasiūlymai Seimo rinkimų pertvarkai. Socialdarbiečiai registravo įstatymo pataisą ir siūlo iš esmės peržiūrėti dabartinę sistemą. Ką siūlo socialdarbiečiai? Seimo nariai būtų renkami 13-oje daugiamandačių apygardų, kuriose mandatų skaičius būtų nustatytas pagal rinkėjų skaičių, perskaičiuojant prieš kiekvienus rinkimus. Pagal dabartinius duomenis jose būtų renkama nuo 5 iki 15 parlamentarų. Numatyta galimybė ir pasaulio lietuvių apygardai.
Partija turėtų sudaryti sąrašus daugiamandatėms apygardoms ir nacionalinį sąrašus (į juos įtraukiami visų apygardų kandidatai). Daugiamandatės apygardos sąraše privalėtų būti bent trys kandidatai, o maksimalus jų skaičius gaunamas prie apygardų renkamų parlamentarų skaičiaus pridėjus vieną. Jokių apribojimų nebūtų tik save išsikėlusių kandidatų sąrašų dydžiui, į kurį būtų įtraukti visi apygardoje savo kandidatūras keliantys savarankiški kandidatai. Jų numeriai apygardų sąrašuose ir nacionaliniame sąraše nustatomi burtų keliu.
Kiekvienas rinkėjas balsuotų už vieną konkretų kandidatą į Seimą, iškeltą jo gyvenamoje rinkimų apygardoje. Kandidatas, kurio surinktų balsų skaičius yra lygus arba viršija paprastąją kvotą, išrenkamas į Seimą. Paprastoji kvota apskaičiuojama apygardos galiojančių biuletenių skaičių padalijus iš mandatų skaičiaus ir suapvalinus iki artimiausio sveikojo skaičiaus. Vėliau visi balsai apygardoje skaičiuojami sąrašų lygmeniu. Balsų, paduotų už sąrašo kandidatus skaičius dalinamas iš paprastosios kvotos ir taip gaunamas mandatų skaičius, kuris apvalinamas į mažesnę pusę. Eilė sąraše perskirstoma pagal kandidatų gautų balsų skaičių.
Be abejo, dalis mandatų (skaičiuojama, jog 40-60) liktų nepaskirstyta. Šie mandatai būtų dalijami nustatant kompensacinę kvotą. Jų dalybose dalyvautų tik nacionaliniai sąrašai, iškovoję bent vieną mandatą. Kompensacinė kvota būtų apskaičiuojama sudėjus šių sąrašų bendrą gautų balsų skaičių visose apygardose ir ji padalijus iš nepaskirstytų mandatų skaičiaus. Tada visų partijos (ar nepartinio sąrašo) sąrašų apygardose gautų balsų suma padalijama iš kompensacinės kvotos ir taip nustatomas tenkantis kompensacinių mandatų skaičius (apvalinama į mažesnę pusę). Nepadalinti mandatai skirstomi pagal didžiausią liekaną. Nacionalinis sąrašas perreitinguojamas pagal tai, kiek procentų balsų nuo paprastosios kvotos apygardoje gavo kandidatas. Mandatai nacionaliniam sąrašui skirstomi praleidžiant tuos, kurie mandatus iškovojo apygardose.
Nutrūkus Seimo nario įgaliojimams, jo mandatą perima pirmas į Seimą nepatekęs kandidatas apygardos sąraše, jeigu Seimo narys mandatą buvo gavęs pagal paprastąją kvotą. Jeigu mandatas buvo gautas kaip kompensacinis – pirmas iš nacionalinio sąrašo eilės, nepatekęs į Seimą. Jeigu neišrinktų kandidatų apygardos sąraše nėra, mandatas keliauja nacionaliniam sąrašui.
Mano nuomone, šis pasiūlymas sprendžia dvi problemas. Pirma – pagal dabar galiojančią tvarką, nutrūkus Seimo nario, išrinkto vienmandatėje apygardoje įgaliojimams, rengiami išankstiniai rinkimai. Vien per paskutines tris Seimo kadencijas devynis kartus organizuoti pirmalaikiai Seimo rinkimai atskirose apygardose. Tokiu būdu mandatus gavo 14 parlamentarų. Nors 2015 metų balsavime Žirmūnuose pirmame ture dalyvavo net 52% balso teisę turinčių rinkėjų, tačiau dažniausiai tendencijos būdavo gerokai liūdnesnės. 2011 metais klaipėdiečiai Danės rinkimų apygardoje į Seimą delegavo Naglį Puteikį.
Tačiau perbraižymas įneša nemažai chaoso – kaip kandidatams sunkiai nuosekliai dirbti savo apygardoje, kai prieš rinkimus paaiškėja, kad nuo šiol ribos bus kitokios.
Liepos 3 dieną vykusiame balsavime dalyvavo tik dešimtadalis rinkėjų. Pakartotinis balsavimas nemenkai kainuoja ir valstybės biudžetui. Kai rinkimai vyksta vienoje apygardoje, suma siekia beveik pusę milijono eurų. Naujausi rinkimai, kai savo atstovus išsirinko Žiemgalos, Žirmūnų ir Gargždų rinkėjai, valstybei kainavo apie 700 000 eurų. Priėmus siūlomą sistemą, valstybė sutaupytų, o Seimo nario mandatas turėtų daugiau legitimumo.
Antra, egzistuojant dabartinei rinkimų sistemai, apygardų perbraižymas yra reikalingas veiksmas, nes gyventojų skaičius apygardose nuolat kinta, o reikia išlaikyti kiek įmanoma lygesnius rinkėjų skaičius jose. Tačiau perbraižymas įneša nemažai chaoso – kaip kandidatams sunkiai nuosekliai dirbti savo apygardoje, kai prieš rinkimus paaiškėja, kad nuo šiol ribos bus kitokios. Pasiūlytoje sistemoje apygardų ribos būtų stabilios, o keistųsi tik renkamų parlamentarų skaičius.
Parlamento opozicija socialdarbiečių pasiūlymą kritikavo pirmiausiai dėl jo sudėtingumo. TS-LKD rinkimų štabo vadovas Andrius Vyšniauskas naujienų agentūrai ELTA sakė kad verčiau suformuoti kelias dideles daugiamandates apygardas: „Mūsų nuomone, optimaliausias variantas būtų Lietuvos suskaidymas į keletą pakankamai didelių daugiamandačių apygardų, kuriose partijos keltų savo atskirus sąrašus, turinčius savo atskirus lyderius ir mandatai būtų skaičiuojami taip, kaip dabar skaičiuojami į Seimą daugiamandatėje apygardoje.“ Panašias sistemas dabar taiko Bulgarija, Lenkija ir Rumunija.
Labiausiai kritikuotinas atrodo socialdarbiečių siūlymas nenustatyti jokio rinkiminio barjero partijoms, kurios kovoja dėl mandatų. Iš 20 ES šalių, kurios taiko proporcinę rinkimų sistemą, dviejose tėra viena daugiamandatė apygarda, kitose 18-oje formuojamos didesnis jų skaičius. Iš tų šalių, kuriose apygardų yra ne viena, devyniose egzistuoja kartelė šalies lygmeniu, dar trijose – barjeras kompensacinių mandatų dalybose. Kroatijoje (5%), Belgijoje (5%) ir Ispanijoje (3%) yra kartelė apygardoms (taip pat ir Švedijoje – 12%, tiesa yra ir nacionalinis 4% barjeras). Likusiose trijose šalyse be jokių kartelių mandatų dalijimo formulės yra palankios didžiosioms partijoms, tai irgi mažina fragmentaciją.
Kompensacinis mechanizmas sulaukia kritikos dėl sudėtingumo. Jis rečiau naudojamas šalyse, kuriose yra etniškai nevienalytės. Tačiau siūlomoje sistemoje Lietuvai jis būtų pravartus, nes užtikrina proporcingesnį mandatų pasidalijimą ir rezultatai labiau atspindėtų visos Lietuvos rinkėjų valią.
Nemaža problema gali būti ir oponentų pabrėžiamas sistemos sudėtingumas. Dabartinė rinkimų sistema yra gana paprasta. Mažoritarinis elementas populiarus tarp žmonių. Socialdarbiečiai savo siūlymą grindžia panašia į vienmandačių apygardų pasirinkimo logika, bet tai tėra rinkėjų klaidinimas. Sprendžiant pagal panašias sistemas taikančių šalių patirtį, tikėtina, kad daugiau negu 120 mandatų būtų paskirstomi ne tiesiogiai išrinktiems parlamentarams, bet per apygardų ar nacionalinius sąrašus. Tad nors formaliai tai ir bus balsas už asmenis, realiai partinė logika išliks svarbesnė. Partijoms bus dar svarbiau savo gretose turėti daugiau lyderių, kurie keltų sąrašų populiarumą.
Ar sistema būtų naudinga iniciatoriams – socialdarbiečiams? Jeigu tai būtų 2020 rinkimai, be abejo. Bent vieną mandatą pagal apygardoje socialdarbiečiai galėtų pretenduoti laimėti, o tai atvertų kelią ir į nacionalinių sąrašų mandatų dalybas. Tačiau atsižvelgiant į labai miglotas partijos ateities perspektyvas, mąstymas apie 2024-uosius yra gerokai per ankstyvas.
Rinkimų sistemose svarbiausi du principai: proporcingas atstovavimas ir atskaitingumas.
Vienas iš esminių sistemos trūkumų – nepartinių kandidatų sąrašai. Tai, kad kandidatai nepriklauso partijoms dar nereiškia, kad juos kas nors vienija. Neabejotinai bus tokių atvejų, kai apygardoje populiarūs save išsikėlę kandidatai „ištrauks“ ir kitus, galbūt kartais visiškai priešingų politinių pažiūrų.
Rinkimų sistemose svarbiausi du principai: proporcingas atstovavimas ir atskaitingumas. Kompensacinis mechanizmas lemtų, kad nemažai vietų parlamente būtų dalinama per nacionalinio lygmens sąrašus, bet iš dalies išliktų ir regioninio atstovavimo principas, kurį Lietuvos rinkėjai mėgsta. Mandatų padalijimo proporcingumas taip pat turėtų augti.
Pasiūlymas turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Reikia tikėtis, kad socialdarbiečių idėja paskatins ir kitas politines jėgas bei ekspertus teikti savo pasiūlymus.
Norint pakeisti Seimo rinkimų sistemą, reikia pakeisti Seimo rinkimų įstatymą.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
