Jos akį patraukia dažniausiai tada, kai yra skandalingos ar populistinės. Ilgam atsiminsime Darbo partijos pažadą, kad minimali alga sieks 1509 litus ar kone pagrindiniu kampanijos akcentu 2016 metais buvusią kovą su pabėgėlių antplūdžiu, kuris Lietuvoje taip ir neprasidėjo.
Partijų požiūrį į programas gerai parodo tai, kad likus pusantro mėnesio iki rinkimų, vis dar nemažai politinių jėgų nėra pateikę savo nuostatų arba apsiriboja tik esminiais punktais. O tai užkerta kelią rimtesnėms diskusijoms apie idėjas.
Bendrame fone bene labiausiai išsiskiria dvi partijos – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). „Valstiečiai“ savo interneto svetainėje milžinišką dėmesį skiria nuveiktų darbų pristatymui 12 pagrindinių sričių. Tačiau paspaudus nuorodą „2020 m. Seimo rinkimai“ galime sužinoti, kad medžiaga dar tik ruošiama.
TS-LKD programa jau paruošta ir ji yra gana išsami. Tačiau pagrindiniu kampanijos akcentu tapo nacionalinė apklausa. Kyla klausimas, kokia yra jos prasmė, jeigu partija dar iki jos pabaigos jau buvo apsisprendusi dėl savo prioritetų?
Daugelis partijų, realiai pretenduojančių į Seimą, savo pažadų rinkinius jau pristatė. Kaip visada, juose nemažai abstraktumo ir teisingų žodžių, neturinčių aiškaus turinio. Tačiau yra ir nelogiškų ar pavojingų demokratijai pasiūlymų.
Partijų požiūrį į programas gerai parodo tai, kad likus pusantro mėnesio iki rinkimų, vis dar nemažai politinių jėgų nėra pateikę savo nuostatų arba apsiriboja tik esminiais punktais.
Lietuvoje daugiau negu pusė žmonių nepasitiki Seimu. Pasitikinčių tėra vos 11 proc. (Vilmorus). Tad nieko stebėtino, kad vėl plūsta pasiūlymai, nukreipti į šios institucijos reformavimą. Atrodo, kad Seimo narių skaičiaus mažinimas jau išėjo iš mados, bet Arvydo Juozaičio „Kartų solidarumo sąjunga“ siūlo turėti dvejų rūmų parlamentą – 101 narys Seime ir 40 senatorių.
Taip pat partija siūlo „Renkamų Seimo narių, merų, seniūnų, tarybos narių atšaukimą ir ne daugiau dviejų kadencijų iš eilės ribojimą“. Kadencijų ribojimas merams ar tiesiogiai renkamiems seniūnams yra klausimas, apie kurį diskutuoti galima.
Tačiau Seimo narių kadencijų ribojimas būtų praktika, kuri demokratinėse šalyse paprastai netaikoma. Net ir premjerams kadencijos ribojamos tik tokiose nedemokratinėse šalyse kaip Kuba, Vietnamas ar Tailandas. Galiausiai, nors visuomenėje gajus mitas, kad Seimo nariai yra užsisėdėję savo vietose, nuo nepriklausomybės atgavimo mažiausias naujų Seimo narių procentas buvo 36 proc. (2012 m.). Prieš ketverius metus 58 proc. išrinktų Seimo narių buvo naujai išrinkti.
Kitą idėją – renkamų pareigūnų atšaukimą galima sieti su JAV politine tradicija, kurioje toks institutas egzistuoja, bet tik žemesniame lygmenyje, pavyzdžiui, galima siekti atšaukti gubernatorių. Iš ten tokią galimybę veikiausiai nusižiūrėjo bei išplėtė ir keletas Lotynų Amerikos šalių. Labiausiai nuskambėję atvejai buvo nesėkmingi bandymai pašalinti Venesuelos prezidentą Hugo Chavesą ir Bolivijos lyderį Evo Moralesą.
Lietuvoje daugiau negu pusė žmonių nepasitiki Seimu. Pasitikinčių tėra vos 11 proc. Tad nieko stebėtino, kad vėl plūsta pasiūlymai, nukreipti į šios institucijos reformavimą.
Europos demokratijose renkamų pareigūnų atšaukimo galimybė yra įtvirtinta Šveicarijoje (šešiuose kantonuose įtvirtinta XIX amžiuje, inicijuojama labai retai ir vos kartą 1862 m. sėkmingai įvykdyta), Kroatijoje, Lenkijoje, Slovakijoje (šiose trijose šalyse tik vietos valdžios lygmeniu), Rumunijoje (vietos valdžiai ir prezidentui), keliose Vokietijos žemėse bei Jungtinėje Karalystėje.
Jungtinėje Karalystėje apkaltos parlamentarams nevykdomos nuo 1806 metų. Atšaukimo procedūrą gali inicijuoti Bendruomenių rūmų pirmininkas trimis atvejais: jeigu parlamentaras nubaudžiamas laisvės atėmimo bausme, už nederamą elgesį suspenduojamas mažiausiai 14 kalendorinių (ar 10 posėdžių) dienų arba nustatoma, jog melagingai ar klaidinančiai pateikė dokumentus dėl išlaidų parlamentinei veiklai. Jeigu per šešias savaites peticiją dėl parlamentaro atšaukimo paremia 10 proc. apygardos rinkėjų, rengiami nauji rinkimai. Tad iš esmės tai veikia tik kaip apkaltos pakaitalas.
Latvijoje piliečiams sudaroma galimybę referendumu atšaukti visą parlamentą ir inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Tokią nuostatą galima rasti ir partijos „Lietuva – visų“ programoje. Tiesa, kaimyninėje šalyje referendumas dėl pirmalaikių Seimo rinkimų vyko vos kartą – 2011 metais. Tada jį inicijavo ne piliečiai, o tuometis prezidentas Valdis Zatleras. Prezidentą veikti paskatino parlamento atsisakymas leisti atlikti kratą parlamentaro, oligarchu tituluojamo Ainaro Šlesero namuose. V.Zatleras tuomet teigė, kad referendumo reikia tam, kad būtų sumažinta oligarchų įtaka.
„Lietuva – visų“ žada priimti analogišką įstatymą Lietuvoje ir suteikti teisę dešimtadaliui rinkėjų inicijuoti referendumą dėl Seimo atšaukimo. Kad Latvijos Saeima būtų atšaukta, tam pritarti turi dauguma referendume balsavusių piliečių. Jų skaičius turi siekti bent du trečdalius praėjusiuose parlamento rinkimuose dalyvavusių. Referendumas negali vykti metus po parlamento darbo pradžios ir likus metams iki Saeimos kadencijos pabaigos ar pusmečiui iki prezidento kadencijos pabaigos. Jeigu referendumą inicijuoja prezidentas, parlamento paleidimui užtenka paprastos pritariančiųjų daugumos.
Tai reiškia, kad jeigu analogiškas įstatymas galiotų Lietuvoje, šios kadencijos Seimo išankstiniam atšaukimui piliečių iniciatyva būtų turėję pritarti beveik 850 000 rinkėjų. Tai nelengvai pasiekiamas skaičius. Ši nuostata neprisidėtų prie politinio stabilumo. Be to, prezidentas pagal Konstituciją gali paleisti parlamentą ir jeigu Seime įstringa Vyriausybės programos tvirtinimas arba Vyriausybės siūlymu, kai Seimas jai pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą. Taip pat 3/5 Seimo narių gali inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Tad Lietuvoje galimybės atšaukti Seimą yra netgi platesnės nei Latvijoje, kur būtinas piliečių pritarimas ir prezidentas negali veikti savarankiškai. Jeigu Latvijoje piliečiai šiuo mechanizmu niekada be prezidento teikimo nėra pasinaudoję, vargu ar tai praktikoje veiktų ir mūsų šalyje.
Venecijos komisija, teikianti konstitucinės teisės rekomendacijas, pabrėžia, kad išrinktų politikų atšaukimas kertasi su demokratijos principais, ypač laisvo mandato ir atstovaujamosios demokratijos, tad gali būti taikomas tik labai išskirtiniais atvejais vietos valdžios lygmeniu ir su griežtais saugikliais. Be to, Komisija pabrėžia, kad tik keliose šalyse ši praktika taikoma dažniau negu pavieniais atvejais: Lenkijoje, Slovakijoje, Rumunijoje. Atšaukimo nereikėtų painioti su apkaltos institutu. Apkalta yra teisinis procesas, valstybių teisinėse sistemose paprastai sietinas su priesaikos sulaužymu ar nusikaltimo įvykdymu, atšaukimas – politinis veiksmas, susijęs su pasitikėjimo praradimu.
Galbūt teoriškai kai kurie iš šių pasiūlymų ir skamba patraukliai, tačiau jie sunkiai dera su įprastomis Vakarų demokratijos normomis. Norėdami visada surasime demokratijos veikimo aspektų, kurie netenkina. Tačiau eksperimentai, kitose demokratijose nenaudojamos ar neprigijusios nuostatos, tikrai negali pagerinti padėties. Ypač jeigu bandoma spręsti neegzistuojančias problemas.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas
