Tokia Lietuvos politinė realybė. Iš visų ligšiolinių Seimo vadovų į panašaus lygio skandalą buvo įklimpęs tik Viktoras Muntianas. Kontekstas buvo kitoks – korupcinis, bet tai turbūt vienintelė panašaus lygmens istorija. Kas nutiko, kad V.Pranckietis bent jau kol kas atsilaikė opozicijos pastangomis?
Priminsiu, kad skandalas kilo rugpjūčio mėnesį, kai paaiškėjo, kad I.Rozova turėjo ryšių su Rusijos diplomatais ir todėl neteko leidimo dirbti su slapta informacija. Istorija labai panaši į tą, kuri kadencijos pradžioje nutiko Mindaugui Basčiui. Tada Seimo pirmininkas informaciją paviešino per dieną. Šį kartą – per pusantrų metų. V.Pranckietis teisinosi, jog jokių procedūrų nepažeidė, tačiau šiuo atveju svarbiausios ne procedūros, o tai, kad galimai Lietuvai nelojali parlamentarė pusantrų metų toliau galėjo ramiai dirbti savo darbą.
Iš karto po skandalo opozicija pripažino, kad situacija yra pasikeitusi iš esmės, tačiau neskubėjo dalinti pažadų, jog vers Seimo pirmininką. Kodėl reakcijos buvo kiek atsargios – visiškai aišku. R.Karbauskis sąmoningai pastatė opoziciją, ypač nacionalinio saugumo klausimus nuolat pabrėžiančią TS-LKD, į itin nepatogią padėtį. Jie priversti rinktis tarp vertybių (kovos su Rusijos įtaka) ir interesų (kovos su „valstiečiais“). Atrodė logiška, kad opozicija bus priversta paremti nepasitikėjimą Seimo pirmininku ar bent jau netrukdyti jo nuversti. Jeigu Seimo pirmininkas nebūtų R.Karbauskio oponentas, opozicija pati seniausiai būtų surinkusi parašus jo nuvertimui ir tikrai nelaukusi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo dėl I.Rozovos pabaigos.
Tuo labiau, kad tyrimo kontekste V.Pranckiečio klausimas yra antraeilis. Labai didelė tikimybė, jog Seimo pirmininkas buvo spaudžiamas informacijos neviešinti, apie tai kalbėjo ir Gabrielius Landsbergis. Tačiau tai situacijos absoliučiai nekeičia. Pati opozicija tikrai nelaiko I.Rozovos nekalta, o tai būtų vienintelis palankus V.Pranckiečiui NSGK tyrimo rezultatas. Seimo pirmininkas, dabar save vaizduojantis kaip pagrindinį kovotoją su R.Karbauskiu, juk yra savarankiškas politikas ir spaudimui galėjo nepasiduoti. Net jeigu juo buvo manipuliuojama, kas gali garantuoti, jog tokia istorija nepasikartotų ir ateityje?
Dabar R.Karbauskis pagrįstai gali sakyti, kad Seimo pirmininkas yra opozicijos atstovas.
Be abejo, Seimo pirmininko nuversti nepavyko ir dėl R.Karbauskio skubėjimo. Jeigu jis būtų laukęs NSGK tyrimų išvados, kuri vargu ar bus kažkuo labai pagelbstinti Seimo pirmininkui, galbūt pats emocinis fonas jau būtų kitoks. Be to, pats „valstiečių“ vedlys I.Rozovos istorijos per daug neafišavo. Labai tikėtina, kad ji buvo iškelta į paviršių paties R.Karbauskio nurodymu, tikintis, kad vien to užteks opozicijos nuomonei pakeisti.
Ir tai buvo visiškai logiška, žinant tai, kas yra įaugę į TS-LKD partinį DNR. Daugelis politikos apžvalgininkų, taip pat ir šių eilučių autorius, jau rugpjūtį buvome nurašę V.Pranckiečio šansus remdamiesi tuo, kaip iki šiol analogiškose situacijose elgdavosi konservatoriai ar liberalai. Tačiau didesnis padėties eskalavimas iš „valstiečių“ pusės būtų pakenkęs ryšiams su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA-KŠS).
V.Pranckietis I.Rozovos istorijos vengė, nes jo pasiteisinimai gali būti tik procedūriniai arba kaltę verčiantys spaudimui, o tai nesiderintų su tvirto prieš R.Karbauskį kovojančio politiko įvaizdžiu.
Opozicijai irgi žymiai patogiau kariauti su Zbignevu Jedinskiu, negu imtis ne tokios patogios temos. Galiausiai, žiniasklaida vis rečiau grįždavo prie I.Rozovos istorijos, nes ji tiesiog paskendo asmeninės priešpriešos tarp V.Pranckiečio ir R.Karbauskio epopėjoje. Jeigu R.Karbauskis būtų nuo asmeninio puolimo persimetęs ant nacionalinio saugumo kortos, galbūt padėtis būtų ir kitokia.
Tačiau opozicija padarė vieną didžiulę klaidą. Viena yra nedalyvauti procese, kita – perimti pagrindinį vaidmenį, ką jie ir padarė, priversdami Seimą balsuoti antradienį. Akivaizdu, kad tai buvo gerai sukoordinuotas procesas. Opozicija melavo, žadėdami procese nedalyvauti, o kalbos apie trūkusią kantrybę laukti balsavimo, kai jis būtų įvykęs vos po dviejų dienų, yra juokingos. Taip jie tik parodė desperaciją ir baimę, kad R.Karbauskiui gali pavykti surinkti reikalingą paramą.
Dabar R.Karbauskis pagrįstai gali sakyti, kad Seimo pirmininkas yra opozicijos atstovas. Tačiau tai nėra politinė santuoka iš meilės. Opozicija palaiko V.Pranckietį tik todėl, kad jis kovoja su R.Karbauskiu. Tiek jo parodytas nelojalumas partijos vadovybei (toks elgesys visada sveikinamas tik oponentų gretose), tiek I.Rozovos skandalo šleifas sunkiai leistų tikėtis, kad politikas opozicijai galėtų būti naudingas Seimo rinkimų kontekste.
O rinkėjams opozicija, visų pirma TS-LKD, skleidžia paprastą žinutę – interesai yra svarbiau už vertybes. Jiems tinka Seimo pirmininkas, kuris dangsto I.Rozovą ir dėl to jie gali keisti įprastinę veikimo logiką.
Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas.
