Stiklinės Tėvynės sąjungos lubos
Viena iš įprastinių Lietuvos politikos taisyklių galėtų skambėti taip: jeigu rinkėjui tenka rinktis iš dviejų blogybių, pralaimi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Dažnam rinkėjui antrasis Seimo rinkimų turas vienmandatėje apygardoje ir tampa dilema, ką rinktis, kai pirmame ture remtas kandidatas jau iškrito.
2016 metų Seimo rinkimų pirmajame ture 22 TS-LKD kandidatai finišavo pirmoje vietoje. Ingridai Šimonytei antrojo net neprireikė. Tačiau antrame ture tik 10 konservatorių kandidatų iškovojo pergales, nors dalyvavo daugiau negu 40. Panaši tendencija būdavo ir per kitus Seimo rinkimus, bet „žaliasis cunamis“ problemą kaip niekada išryškino.
Sprendimų būta įvairių. 2016 metų Seimo rinkimuose „saugios“ apygardos, kuriose TS-LKD dažniausiai laimi, dažnai atiduotos menkiau žinomiems kandidatams, o „sunkiasvoriai“ buvo metami į tuos kraštus, kur kovoti sekasi sunkiau.
Šiemet pagrindinis sprendimas, kuriuo tikimasi pakeisti padėtį, yra sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė. Pirmasis 2019 metų prezidento rinkimų turas parodė, kad ji gali išplėsti partijos elektoratą. Tą patį mėnesį vykusiuose Europos parlamento rinkimuose TS-LKD parėmė 248 000 rinkėjų, o prezidento rinkimų pirmame ture už I.Šimonytę balsavo 446 000 piliečių.
Visgi, vien patraukli lyderė nebūtinai pakels atskirų kandidatų populiarumą. Juk ir pati I.Šimonytė antrajame prezidento rinkimų ture gerokai nusileido Gitanui Nausėdai, kuris pasirodė priimtinesnė alternatyva tiems, kurie pirmame ture rėmė kitus kandidatus.
Šiemet pagrindinis sprendimas, kuriuo tikimasi pakeisti padėtį, yra sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
Neguodžia ir tradiciniai „antro pasirinkimo“ reitingai. Jeigu negalėtų paremti savo pirmos preferencijos, antrąja TS-LKD pasirinktų vos 3% respondentų (ELTA/„Baltijos tyrimai“). Kiek kitokį vaizdą atskleidė LRT/„Norstat“ apklausa, pagal kurią iš visų partijų mažiausiai rinkėjų, kurie niekada už politinę jėgą nebalsuotų, turi TS-LKD. Visgi, dėl ne visai įprastos metodologijos į šią apklausą reikėtų žiūrėti atsargiai, o tikrąjį konservatorių gebėjimą atsikratyti poliarizuojančios partijos reputacijos pamatysime per rinkimus. Tai bus esminis faktorius kovoje dėl pergalės.
„Valstiečiai“, COVID-19 ir atsaini kampanija
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) priešrinkiminis naratyvas labai paprastas – sėkminga kova su COVID-19 ir augusi ekonomika leidžia tikėtis, kad rinkėjai leis tęsti darbus. Premjeras Saulius Skvernelis tiesiog dirba savo darbą ir net nedalyvauja debatuose (beje, ši strategija puikiai tiko prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri atsisakė bet kokios politinės kampanijos, kai 2014 metais siekė perrinkimo), partijos programą atstoja valstybės strateginiai dokumentai. Tad LVŽS į rinkimus žiūri kone kaip į mažą trukdį toliau susikaupus dirbti.
Per tris savaites padėtis kovos su COVID-19 lauke dar gali apsiversti aukštyn kojomis. Jeigu prireiktų vėl imtis drakoniškų priemonių, ekonomikai būtų smogtas naujas smūgis.
Taip, COVID-19 padėtis Lietuvoje (kol kas) atrodo kontroliuojama ir geresnė negu daugelyje ES šalių. Ekonomika 2016–2020 metais augo ir netgi atsigavimas po COVID-19 suduoto smūgio buvo netikėtai greitas ir įspūdingas.
Tačiau kritikai visada klaus, ar tai įvyko dėl „valstiečių“ pastangų, ar nepaisant jų? Be to, per tris savaites padėtis kovos su COVID-19 lauke dar gali apsiversti aukštyn kojomis. Jeigu prireiktų vėl imtis drakoniškų priemonių, ekonomikai būtų smogtas naujas smūgis. Debatuose nedalyvaujant premjerui S.Skverneliui, nukenčia jo matomumas rinkimų kontekste, o ir pačiai partijai atstovauja menkiau žinomi ir mažiau populiarūs veidai. Kol kas LVŽS arogantiškai tiki, kad laimės bet kokiu atveju, net ir nepersistengdami, užteks valstybinių strategijų, blogų TS-LKD darbų sąrašo ir vyriausybės darbų reklamos, kuri biudžetui kainavo 66 000 eurų. Atsainumas gali smogti atgal.
Vidutiniokų proveržio galimybės
Žvelgiant į apklausų duomenis, dėl patekimo į Seimą gali būti ramios vos keturios partijos: be konservatorių ir „valstiečių“, Seime tikrai dirbs Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Darbo partija (DP).
Bene prieštaringiausia yra LSDP padėtis. Vienoje apklausose (Elta/„Baltijos tyrimai“) jie jau yra paviję pirmaujantį duetą, kitoje – gerokai atsilieka (Delfi/Spinter tyrimai). Įdomu tai, kad realaus partijos populiarumo apklausos neužčiuopė prieš 2019 metų Europos parlamento rinkimus – tuomet populiarumas svyravo apie 10% balsų, o partija gavo 5% daugiau. Sėkmingiau, negu tikėtasi, socialdemokratai pasirodė ir pernykščiuose savivaldos rinkimuose.
Nors dabar daugelyje diskusijų apie porinkiminius galios centrus paprastai analizuojama tik LVŽS ir TS-LKD vadovaujamos koalicijos galimybė, LSDP gali sujaukti padėtį. Net jeigu pasitvirtins kuklesnė prognozė dėl socialdemokratų rezultato, rinkimuose jie turėtų užimti bent jau trečiąją vietą. Realu, kad ir poziciją, kuri į vieną ar kitą pusę nusvertų galimybes nugalėtojams formuoti koaliciją.
DP atveju įsitraukimas į kovą dėl pergalės atrodo mažiau realus. Partijos strategija Viktorą Uspaskichą kelti kandidatu į premjerus, bet neįtraukti į sąrašą suprantama – jo svajonės būti „premjeru arba karbauskiu“ nėra tokios realios, kad dėl jų būtų verta rizikuoti šilta vieta Europos parlamente. Tačiau sąrašo vedliu pasirinktas Vigilijus Jukna stokoja ir žinomumo, ir charizmos. Šių netrūksta Antanui Guogai. Veikiausiai matydamas pokerio žaidėjo politinę praeitį, V.Uspaskichas nesiryžo sąrašo patikėti kartais neprognozuojamam politikui. Nors pagrindiniai naujos valdžios „karūnuotojai“ turbūt bus socialdemokratai, Darbo partijos sprendimai ir vaidmuo taip pat turės didelės vertės, kuri priklausys ir nuo galutinio mandatų skaičiaus.
Nors dabar daugelyje diskusijų apie porinkiminius galios centrus paprastai analizuojama tik LVŽS ir TS-LKD vadovaujamos koalicijos galimybė, LSDP gali sujaukti padėtį.
Raudonųjų linijų trynimas
Idealiame pasaulyje TS-LKD po pergalingų rinkimų turbūt sudarinėtų valdančiąją koaliciją su Liberalų sąjūdžiu (LRLS) ir Laisvės partija (LP). Abiejų šių partijų populiarumas apklausose svyruoja apie 5%. Tai reiškia, kad visai įmanomas scenarijus, pagal kurį liberalių partijų Seime nebus.
Tačiau netgi tuo atveju, jeigu TS-LKD laimi Seimo rinkimus, o abi liberalios partijos taip pat patenka į Seimą, nebūtinai tokia koalicija gali pasiekti reikalingą daugumą. O tada konservatoriams prasidėtų galvosūkiai. LVŽS yra jų pagrindiniai konkurentai, kurie į jokias draugystes nesiveržtų. LSDP ilgą laiką buvo pagrindiniai politiniai priešininkai, o DP tokios etiketės neteko tik tada, kai susilpnėjo. Su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) Tėvynės sąjunga nedirbs iš principo. Kiekvienas iš trijų „Laisvės ir teisingumo“ (LT) muškietininkų taip pat turi ne pačią gražiausią santykių su konservatoriais istoriją. Po 2016 metų Seimo rinkimų sunkiai sekėsi susitarti dėl bendradarbiavimo su LRLS opozicijoje, o koalicijos su LP tikrai norėtų išvengti sąrašo reitingavime solidžiai pasirodęs konservatyvusis TS-LKD sparnas.
Labai realu, kad po rinkimų konservatoriai turės daryti vieną iš dviejų dalykų – trinti senas raudonas linijas arba susitaikyti su tuo, kad opozicijoje 2024 metais jie bus praleidę jau 12 metų. Tai gali būti ir politinės Gabrieliaus Landsbergio ateities klausimas – naujas laikotarpis opozicijoje būtų rimtas pralaimėjimas.
Gailestingieji lenkų rinkėjai
LLRA-KŠS rinkėjai garsėja lojalumu ir imunitetu skandalams. Tačiau šios kadencijos metu jų buvo kaip niekada daug. Jaroslavo Narkevičiaus nuotykiai ir Zbignevo Jedinskio prorusiški pasisakymai vargu ar jaudina rusiškąją elektorato dalį. Tačiau šiokia tokia tikimybė, kad kai kuriems rinkėjams to, ką jie matė, buvo per daug, egzistuoja.
Partijos sėkme itin suinteresuoti „valstiečiai“. Nepaisant to, kad prieš rinkimus daug dėmesio sulaukia sąrašo vedlys Linas Linkevičius, Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP) beveik neturi šansų patekti į Seimą. LT šansai kiek geresni, bet naujai politinė jėga nebūtinai bus lengvai sukalbamas ir patogus koalicijos partneris. Jeigu netikėtas fiasko ištiktų LLRA-KŠS, „valstiečiams“ gali tekti keisti visus esamus partnerius naujais ir ieškoti LSDP ir DP paramos, kuri kainuotų žymiai brangiau, negu į gerokai mažesnes frakcijas pretenduojančių dabartinių bendražygių.
Nepaisant to, kad prieš rinkimus daug dėmesio sulaukia sąrašo vedlys Linas Linkevičius, Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP) beveik neturi šansų patekti į Seimą.
Neatsitiktinai surengtas bendras Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių posėdis Vilniuje – tai kartu ir signalas Lietuvos lenkams, kad nuo šios vyriausybės, kuri normalizavo santykius su Varšuva, nusigręžti nereikia. „Lietuva – visų“, kurią įkūrė S.Skvernelio ir Jaroslawo Kaczynskio kontaktų užmezgimui tarpininkavęs Tomas Pačėsas, taip pat veikiausiai atsirado kaip „atsarginė partija“, iš kurios tikimasi bent jau pabandyti pasiekti 5% ir būti sukalbamais partneriais. Šio sąrašo lyderis Algis Krupavičius kone vienintelis iš šalies politologų nuolat remdavo kontroversiškus LVŽS pasiūlymus rinkimų sistemos reformų srityje. Ši partija į Seimą nepateks, bet jos atsiradimo intencijos gana aiškios. „Valstiečiai“ nėra ramūs dėl to, kas jų laukia po rinkimų, ir nori apsidrausti, net ir suvokdami, kad LLRA-KŠS veikiausiai į Seimą pateks.
Nebūtinai tikruoju rinkimų nugalėtoju taps partija, kuri gaus daugiausia balsų daugiamandatėje apygardoje. Antrasis turas vienmandatėse apygardose ir potencialių koalicijos partnerių pasirodymai bus ne mažiau svarbūs. Ypač rinkiminė logika gali skirtis vienmandatėse apygardose: mažesnės blogybės pasirinkimas, nepoliarizuojanti reputacija bus itin svarbu. Tokių faktorių tradicinės nuomonių apklausos neparodo. Tad nenustebkite, jeigu vėl daugiamandatėje apygardoje koja kojon žygiavusių partijų rezultatai vienmandatėse apygardose gali gerokai išsiskirti.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.
