Ne apie viską galime pagrįstai kalbėti, nes duomenų dar trūksta. Diskutuoti apie rinkimus, nematant porinkiminės apklausos rezultatų, – lyg vertinti pyragą, kurį gimtadienio proga nusipirkome vietos kepyklėlėje. Neištyrę laboratorijoje, galime tik spėlioti apie ingredientus, jų kiekį ir poveikį gaminio skoniui.
Vis dėlto tai netrukdo pasakyti, ar pyragas skanus (ar mums ideologiškai artimas toks Seimas), kokie sluoksniai (frakcijos, politikai) jį sudaro. Jeigu turime konditerinių (rinkimų politologijos) žinių, pagal išorinius požymius pakomentuosime, kokiu būdu buvo iškeptas būtent toks pyragas. Gal atkreipsime dėmesį į naudotą kepimo formą (bendra partijos strategija), orkaitę (rinkimų sistema, institucinės taisyklės), pagaliau patį kepėją (politikų ir partijų pozicijas).
Rinkimų pyragas jau pateiktas tyrėjams. Galime formuluoti pirmuosius pastebėjimus, paremtus aktualiomis politologijos teorijomis ir apibendrinta informacija (rinkimų rezultatai, rinkimų kampanijos ypatumai), susiejant su institucine aplinka. Vis dėlto svarbu nubrėžti tam tikrą liniją: šiame straipsnyje sustosime ties partijų strategijomis ir nekalbėsime apie individualius rinkėjų balsus ar elektorato grupes. Tik po pyrago tyrimo laboratorijoje, t. y. porinkiminės apklausos ir jos statistinės analizės, šiomis temomis bus galima kalbėti rimčiau.
Pradėkime nuo klausimo, kuo šie Seimo rinkimai buvo ypatingi, kaip pasikeitė partinė sistema? Logiška šį rezultatą įvertinti institucinių taisyklių (partijų reguliavimo), kurios turėjo kiek apriboti partinės sistemos raidą, kontekste.
Stabilizacija ar kartelizacija?
2008–2015 m. Lietuvoje įgyvendinti esminiai pokyčiai reguliuojant partijas. Pirma, įtvirtintas valstybinis finansavimas: iki 2012 m. didžiąją dalį partijų lėšų sudarė juridinių asmenų aukos, o dabar jų vietą užėmė valstybės asignavimai. Antra, 2012 m. apskritai įsigaliojo draudimas juridiniams asmenims remti partijas finansiškai. Trečia, dabar politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip 2000 steigėjų (iki 2015 m. pabaigos užteko 1000).
Tik 1992–1996 ir 2000–2004 m. kadencijų pradžioje parlamente buvo daugiau naujokų. 2008 ir 2012 m. išrinkti Seimai pasižymėjo tuo, kad (vos) pateko į įprastas Vakarų demokratijoms parlamentinio elito atsinaujinimo ribas: 20–40 procentų.
Šie pakeitimai atitiko Vakaruose įsitvirtinusį požiūrį į partijas kaip į viešąją gėrybę, kurios suteikimu turėtų rūpintis valstybė. Kita vertus, partijų reguliavimo griežtinimas (ypač valstybinio finansavimo įvedimas) reiškia, kad vienos partijos turės geresnes startines pozicijas nei kitos. Čia verta prisiminti kartelio partijos ir kartelizacijos sąvokas. Pagal Peterį Mairą ir Richardą S.Katzą, kartelizacija yra dirbtinis partinės sistemos stabilumas, kuris išlaikomas „sąmokslišku“ (angl. collusive) partijų susitarimu: naujoms jėgoms kelias į partinę sistemą užkertamas institucinėmis taisyklėmis1.
Vakaruose kartelizacija galėjo atsirasti susiformavusioje partinėje sistemoje. Kai mažėja partijos narių skaičius ir silpnėja tradicinės takoskyros, senosios partijos taip gali bandyti sustiprinti ar išsaugoti savo pozicijas. Tačiau politologai pastebi, kad kartelizacija gali atsirasti ir naujose demokratijose, tik čia – jau kaip priemonė stabilizuoti partinę sistemą, institucinėmis taisyklėmis suvaržant rinkėjų pasirinkimą2. Lietuva panaši į tokį atvejį.
Ar pasiteisino partijų reguliavimo pokyčiai?
Viena vertus, šie Seimo rinkimai parodė tam tikrą partinės sistemos stabilizaciją. Pirmą kartą per Nepriklausomybės laikotarpį penkių procentų barjero neperžengė partijos, kurios nebūtų turėjusios frakcijos parlamente anksčiau.
Rinkimuose apskritai nedalyvavo nė viena tikrai nauja partija, kuri būtų įsteigta per 2012–2016 m. Seimo kadenciją. Naujausia jėga buvo Lietuvos sąrašas, kuris Teisingumo ministerijai steigimo dokumentus pateikė dar 2012 m. vasarą.
Tai, kad nuo 1000 iki 2000 padidintas reikalingų narių skaičius turi esminės įtakos partijų steigimui, patyrė Nagliui Puteikiui naują politinę jėgą bandę sukurti žmonės. Po kelių nesėkmingų bandymų pateikti dokumentus „Neapmokestinamųjų pajamų didinimo“ partija taip ir netapo realybe. Puteikis, kaip ir kitas politikos marginalas Rolandas Paulauskas, pasirinko kandidatuoti su seniai įkurta, tačiau neįtakinga politine jėga.
Kita vertus, jeigu vertinsime pagal kitus kriterijus – parlamentarų sudėties atnaujinimą, rinkėjų elgsenos dinamiką, iki partinės sistemos stabilizacijos Lietuvai dar toli. Šiuose rinkimuose vienos partijos (Darbo partija) prarado beveik viską, ką turėjo, kitos (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) savo pozicijas sustiprino taip, kaip jau seniai nebuvome matę. Tik 1992–1996 ir 2000–2004 m. kadencijų pradžioje parlamente buvo daugiau naujokų. 2008 ir 2012 m. išrinkti Seimai pasižymėjo tuo, kad (vos) pateko į įprastas Vakarų demokratijoms parlamentinio elito atsinaujinimo ribas: 20–40 procentų.
Nors rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) kartais vadinama politikos naujoke, ji negali būti įvardijama kaip nauja partija. Daug kartų keitusi pavadinimą ir įvaizdį, stipri savivaldoje, bet silpna nacionalinėje arenoje – toks įvertinimas būtų tikslesnis. 2004–2008 m. Kazimieros Prunskienės vadovaujama Lietuvos valstiečių ir liaudininkų sąjunga buvo koalicinių vyriausybių dalis.
2008 m. partija skilo, Ramūnui Karbauskiui ištikima partijos dalis papildė valstietišką elementą „žalumu“, o su Prunskiene išėję žmonės įkūrė Lietuvos liaudies partiją, vėliau pasukusią prorusiškos orientacijos keliu. Įdomu tai, kad LVŽS 2010–2012 m. teko svarbus vaidmuo, nes rėmė dešiniųjų valdančiąją daugumą Seime – Andriaus Kubiliaus vyriausybė antroje kadencijos pusėje tapo de facto mažumos ir jai reikėjo palaikymo. O 2014 m. buvo aiškiai matyti, kad partija vis dar „gyvybinga“ – ji pirmą kartą iškovojo vietą Europos Parlamente.
Todėl LVŽS, net ir atsižvelgdami į jos „nepartinės partijos“ įvaizdį, niekaip negalime įvardinti partinės sistemos naujoke. Dėl santykinės sėkmės per rinkimus (būdavo vis sukrapštomi tie 3 procentai, reikalingi valstybės finansavimui gauti) LVŽS realiai tapo paskutine partija, įšokusia į partinės sistemos kartelizacijos traukinį.
Ši partija nuo institucinių taisyklių keitimo pradžios gaudavo valstybės finansavimą – to neturi naujos partijos. Taip pat LVŽS pasižymi negausia, tačiau Lietuvos mastu gana gerai išplėtota organizacija – to taip pat neturi naujos partijos. 2012 m. partijoje buvo 2663 nariai, 51 skyrius, didžiąją dalį jos Vyriausiajai rinkimų komisijai deklaruojamų lėšų sudarė valstybiniai asignavimai.
Tai, kad susidarius palankioms sąlygoms, ji gali tapti rimta konkurente, matėsi jau 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose. O sąlygos susiklostė ypač palankios. Kitaip negu 2012 m., kai kova vyko tarp kairės ir dešinės (tuomet LVŽS tiesiog paskendo tarp kitų „ne-Kubilių“), skandalų išvargintuose šių metų rinkimuose pergalei reikėjo dviejų dalykų: centristinės pozicijos ir daugiau mažiau švarios reputacijos (nebūti įsivėlusiai į skandalus).
Po Sauliaus Skvernelio prisijungimo ir euroskeptinės retorikos prigesinimo LVŽS tapo vienintele valstybės finansavimą gaunančia partija, kuri atitiko abu šiuos kriterijus. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) atitiko antrąjį, tačiau pralošė erdvinėje konkurencijoje.
Erdvinė konkurencija
Erdvinė partijų konkurencija yra viena iš tų temų, kurių yra mokomi pirmakursiai politologai. Anot Anthony Downso, partijos ideologija nebūtinai turi idealiai atitikti kiekvieno rinkėjo (ar rinkėjų grupės) vertybes, užtenka, kad tam tikrai elektorato grupei partija yra pati artimiausia3.
Tad kiekviena partija pagal aplinkybes (priklauso nuo rinkėjų pasiskirstymo, partinės sistemos, rinkimų sistemos) stengsis surinkti kuo daugiau balsų, pristatydama save kiek įmanoma geriau kitų partijų atžvilgiu. Iš individo perspektyvos ši teorija atrodo gana paprastai: jeigu esate nuoširdus socialistas, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jūsų šalyje (regione, mieste) nėra tokios partijos, balsuosite už socialdemokratus, nes jie vis tiek jums artimesni nei liberalai ar konservatoriai.
Jeigu šalies rinkėjai yra ideologiškai struktūruoti (aiškūs kairieji, dešinieji, centristai ir t. t.), partijos stengsis akcentuoti savo skirtumus. Jeigu dauguma rinkėjų yra panašūs, nuosaikūs – kitaip tariant, dominuoja „medianinis“ rinkėjas – partijos stengsis supanašėti.
Kiti autoriai papildė Downso erdvinės konkurencijos teoriją. George‘as Rabinowitzas ir Stuartas E. MacDonaldas teigia, kad ideologijos nebūtinai veikia taip, kad rinkėjai renkasi artimesnę partiją: pagal jų „krypties“ modelį, svarbiausia, kurioje pusėje (kairėje ar dešinėje) tu esi4. Donaldas Stokesas5 tvirtina, kad ne visi ideologiniai pasirinkimai yra vienodai svarbūs ir apskritai ne visi klausimai yra ideologiniai, pavyzdžiui, niekas neprieštaraus, kad reikia kovoti su nusikalstamumu ar kurti naujas darbo vietas. Pagaliau galime prisiminti Giovannio Sartorio logiką: jeigu žmonės balsuoja už asmenybę, o ne už partiją, atrasti dėsnius sudėtinga6.
Šie požiūriai nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Rinkėjai neprivalo nuosekliai galvoti7 apie ideologijas ar konkrečius probleminius klausimus, kad nuspręstų, kuri partija jiems artimesnė. Kiekvienas bent truputį politika besidomintis žmogus jums pasakytų, už kurią partiją niekada nebalsuotų, o už kurią svarstytų balsuoti.
Turėdamas ištikimą mažumą, bet būdamas paskutinis pasirinkimas daugeliui kitų, pralaimėsi.
Kaip minėta, negalime pristatyti „medianinio“ rinkėjo portreto, nes neturime 2016 m. porinkiminės studijos duomenų. Tačiau įmanoma kalbėti apie startines pozicijas 2012 m. Įdomu tai, kad LVŽS buvo partija, kuri tuometinėje apklausoje pasižymėjo kaip esanti centre tiek ideologiniu, tiek ir simpatijų lygmeniu. Šią partiją rinkėjai retai vertino kaip visiškai dešinę ar visiškai kairę, retai jos labai nemėgo ar mėgo.
Kitokia buvo TS–LKD situacija. Šią partiją elektoratui ideologiškai suvokti lengva – dauguma rinkėjų ją priskiria aiškiai dešinei (liberalai arčiau centro). Kita vertus, pagal simpatijas konservatoriai 2012 m. buvo atsidūrę gilioje duobėje, jokios kitos didesnės partijos nevertino žmonės taip blogai, kaip juos (išskyrus ištikimus rinkėjus). Per ketverius metus išlipti iš tokios duobės yra sudėtinga, ypač kai tavo pagrindinis konkurentas rinkimų antrame ture startavo nuo nulinės, neutralios pozicijos.
Čia atsiranda antro turo veiksnys – būtina pastebėti, kad erdvinė konkurencija gali veikti labai skirtingai, priklausomai nuo konteksto. Kai daug partijų, o rinkimų sistema proporcinė, pagal Downso logiką, partijos centrinė pozicija nebūtinai yra privalumas. Kiti (pavyzdžiui, TS–LKD) gali suaktyvinti dešiniąją mažumą ir su 20 procentų balsų laimėti rinkimus. Tačiau kai pasirinkimas yra iš dviejų, paskatos partijų konkurencijai yra visiškai kitos, laimi tas, kuris artimesnis daugumai. Turėdamas ištikimą mažumą, bet būdamas paskutinis pasirinkimas daugeliui kitų, pralaimėsi. Toliau pamatysime, kad priklausomai nuo rinkimų sistemos, Seimas galėjo būti visai kitoks.
Kaip (ne)veikia Lietuvos rinkimų sistema?
Mišri Lietuvos rinkimų sistema, kuri atsirado kaip kompromisas tarp besiskaldančio Sąjūdžio ir to meto mažesnių politinių jėgų (visų pirma Lietuvos demokratinės darbo partijos)8, yra gana keistas darinys.
Viena vertus, proporcinė sistema lyg ir turėtų skatinti ideologinį partinės sistemos struktūravimą. Kita vertus, vienmandatės apygardos palaiko asmenybių faktorių, būtent per jas į Seimą vis patenka nepriklausomų kandidatų. Vis dėlto nors dažnai teigiama, kad vienmandatėse apygardose balsuojama už konkrečius asmenis, atstovaujamos partijos įvaizdis yra labai svarbus. Retas vienmandatininkas lieka Seime, kai jo partija praranda nacionalinį populiarumą. Ir atvirkščiai, geras politinės jėgos įvaizdis padeda kandidatams, kilsteli juos per rinkimus.
Iki šiol žinojome, kad naujoms ar staigiai populiarumą įgavusioms partijoms vienmandatės apygardos buvo nepalankios, ten tokios partijos gaudavo mažiau mandatų. Pavyzdžiui, 2012 m. Drąsos kelias gavo 7 vietas per daugiamandatę ir nieko – per vienmandates, Darbo partija (DP) – atitinkamai 17 ir 12.
O štai kairės ir dešinės partijos – socialdemokratai ir konservatoriai – 2008 ir 2012 m. rinkimų vienmandatėse apygardose atsigriebdavo, gaudavo daugiau vietų, nei per proporcinį balsavimą už partiją. Vienmandatės apygardos į antrą vietą (pagal galutinius rezultatus) Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) 2008 m. kilstelėjo iš ketvirtos vietos (daugiamandatės rezultatas), konservatorius 2012 m. – iš trečios.
Šiuose rinkimuose viskas lyg apsivertė – po vienmandačių valstiečiai nušlavė tradicines kairės ir dešinės partijas. Tik liberalų gautų vietų santykis dviejose rinkimų sistemos dalyse atrodė daugmaž „padorus“: 8 vietos daugiamandatėje, 6 – vienmandatėse apygardose. Kodėl taip įvyko? Tikėtina, kad DP anksčiau to nesugebėjo padaryti, nes konservatorių elektoratas dėl šiai partijai priskiriamo prorusiškumo tiesiog negalėdavo už ją balsuoti ir antrame ture paremdavo socialdemokratus (ar kitos partijos atstovus). Panašiai, tačiau mažesniu mastu ir dalis socialdemokratų rinkėjų galėjo rinktis konservatorius kaip tradicinę partiją, jeigu likdavo „dvi blogybės“.
O štai LVŽS turi gerokai neutralesnį įvaizdį, kurį iš dalies legitimavo ir patys konservatoriai, valstiečius numatę kaip potencialius koalicijos partnerius. Strateginė klaida? Galbūt, kita vertus, tokio rezultato niekas nenumatė, o apie „tiltų statymą“ TS–LKD vienaip ar kitaip reikėjo pradėti kalbėti, nes jų įvaizdis visuomenėje buvo prastas.
| LSDP | LVŽS | LRLS | TS–LKD | |
| Pirmas turas | 24 | 29 | 14 | 33 |
| Antras turas (dešinės vienybės prielaida) | 24+29=53 | 33+14=47 | ||
| Antras turas (liberalų išsiskaidymo prielaida) | 24+29+7=60 | 33+7=40 |
1 lentelė. Hipotetinis rinkėjų pasiskirstymas ir laimėtojai (paryškinta) skirtingų rinkimų sistemų atveju.
Galima pateikti pavyzdį, kaip rinkimų sistema sąveikauja su partijų pozicijomis konkurencinėje erdvėje. Įsivaizduokime hipotetinį rinkėjų pasiskirstymą, kuris gali būti labai artimas tam, ką atrastume ne Vilniuje esančiose vienmandatėse apygardose (žr. 1 lentelę)9. Jeigu LSDP gauna 24 balsus, LVŽS – 29, Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) – 14, o TS–LKD – 33, rinkimų sistemoje „pirmas finišavęs pasiima viską“ (kaip Jungtinėje Karalystėje) laimėtų TS–LKD.
Tačiau mes turime antrą turą. O jame daug kas keičiasi, nes iškritusių partijų (LRLS ir LSDP) rinkėjai turi dvi alternatyvas. Pagal erdvinę konkurenciją, LSDP visi rinkėjai (jeigu ateina į rinkimus) turėtų balsuoti už LVŽS. Šių balsų užtenka pergalei. Be to, jeigu galioja Downso prielaida, kad renkamasi tiesiog artimesnė partija, dalis LRLS galėtų balsuoti ir už LVŽS. Tokiu atveju pastarosios partijos kandidatų persvara dar didesnė.
Taigi panašu, kad antrame ture (kaip ir per mero rinkimus Kaune 2015 m.) suveikė paprastas strateginis balsavimas ir erdvinės konkurencijos mechanika. Daugiamandatės rezultatai nerodė, kad LVŽS aiškiai pirmautų, ji netgi kiek atsiliko nuo TS–LKD. Tačiau tarp pirmo ir antro turo išryškėjus konkurencijai tarp dviejų partijų (buvo sudarytas įspūdis, kad rinktis galima tarp TS–LKD ir LVŽS, nors buvo ir kitų partijų kandidatų), laimėjo ta partija, kuri turėjo neutralesnį įvaizdį.
Šie rinkimai iškelia nemažai klausimų apie mūsų rinkimų sistemą – panašu, kad pirmas ir antras turas vyksta pagal visiškai skirtingą logiką, o kam ji bus naudinga, prognozuoti ne taip ir lengva. Be to, šių rinkimų neproporcingumas yra įspūdingas: LVŽS, daugiamandatėje gavusi 21,5 proc. balsų, turi 39,7 proc. mandatų Seime. Skirtumas tarp balsų už LVŽS partiją (ne kandidatus) ir jos gautų mandatų – beveik dvigubas.
Jeigu visą Seimą rinktume tik pagal proporcinę rinkimų sistemą (nebūtų antro balso vienmandatėse apygardose), LVŽS ir TS–LKD būtų turėjusios po lygiai mandatų (po 39). Jeigu Seimą rinktume vienmandatėse apygardose tik su pirmu turu, jame partijos irgi turėtų tiek pat – po 44 mandatus. Pirmu atveju daugiau būtų išlošę ir socialdemokratai bei liberalai. Visais atvejais LVŽS persvara išnyktų.
Ką tai reiškia politinės sistemos ateičiai? Galbūt laikas svarstyti apie daugiau prognozuojamą, kiek teisingesnę rinkimų sistemą. Pastarosios keičiamos labai retai, nes jos tampa politinės sistemos tradicijų dalimi, o Vakarų rinkėjai ir politikai paprastai savo politines tradicijas gerbia. Tačiau yra precedentų – Naujoji Zelandija 1993 m. perėjo prie proporcinės rinkimų sistemos.
Ką tai reiškia politinės sistemos ateičiai? Galbūt laikas svarstyti apie daugiau prognozuojamą, kiek teisingesnę rinkimų sistemą.
Beje, paskatų rinkimų sistemos reformai gali suteikti ir šių rinkimų laimėtoja LVŽS. Per kitus rinkimus, po ketverių metų valdymo, ji tikriausiai nebeturės tokio gero įvaizdžio, kuris reikalingas antrame ture.
Politinė rinkodara
Iki šiol kalbėjome, kad per Seimo rinkimus itin svarbus buvo partijų įvaizdis, su juo susijusios pozicijos ir jų sąveika su rinkimų sistema. Tačiau įvaizdis – nors esama veiksnių, kurie nepavaldūs partijoms (pavyzdžiui, nesėkmė valdyti per gilią ekonominę krizę), – nemažai priklauso ir nuo pačios politinės jėgos orientacijos.
Po rinkimų kai kurie politikos komentatoriai, aiškindami antro turo konservatorių nesėkmę, vartojo žodį „arogancija“. Arogancija, kaip ir mentalitetas, nėra politinėje sociologijoje dažnai vartojamos sąvokos, nes joms trūksta moksliškumo. Kaip išmatuoti partijos aroganciją ar rinkėjų mentalitetą? Tai gana subjektyvūs veiksniai. Neteko matyti tyrimų, kuriuose partijos būtų lyginamos pagal arogancijos laipsnį. Kita vertus, galima lyginti, kaip partijos per rinkimų kampaniją save pristato elektoratui, kiek visuomenės grupių stengiasi aprėpti.
Čia gali padėti politinės rinkodaros teorija. Pagal ją, Vakaruose daugėja neapsisprendusių, partinės tapatybės neturinčių rinkėjų ir partijos priverstos į tai reaguoti10. Politinės organizacijos perima verslo rinkodaros sąvokas ir technologijas, o jų rinka yra beveik visi žmonės, turintys balsavimo teisę. Šiai rinkai partijos siūlo produktą, kurį sudaro lyderiai, kiti kandidatai, simboliai, viešoji politika, akcentuojamos problemos ir taip toliau.
Teorijos autoriai išskiria tris partijų tipus. Pirma, į produktą orientuota partija (angl. product oriented party, POP) tiki savo vertybėmis ir viešąja politika, daugeliu atvejų dėl jų nesileidžia į kompromisus. Į pardavimus orientuota partija (angl. sales oriented party, SOP) siekia įtikinti rinkėjus, kad jų pateikiamas modelis yra geriausias pasirinkimas. Galiausiai į rinką orientuota partija (angl. market oriented party, MOP) projektuoja savo lyderius, viešąją politiką ir vertybes būtent taip, kad rinkėjai būtų patenkinti.
Aišku, idealiu lygmeniu reta partija patenka tik į vieną kategoriją, nors kai kurios, pavyzdžiui, Darbo partija, Lietuvoje labai priartėjo prie idealaus MOP varianto. Be to, norint sugrupuoti partijas pagal šiuos kriterijus, neužtenka apžvelgti jų elgesį per rinkimų kampaniją, reikia tam tikros informacijos, kaip ji buvo kuriama. Tačiau, lygindami TS–LKD ir LVŽS, matome skirtumus, kurie galėjo prisidėti prie to, kaip šias partijas vertino elektoratas.
LVŽS, kuri atsisakė euroskepticizmo, pasikvietė populiarų politiką Skvernelį ir vykdė itin ryškią, esmines problemas (orumas, emigracija, socialinė atskirtis) akcentavusią kampaniją, buvo panaši į MOP. Tiesa, kai kurie veiksmai ją artino prie SOP, pavyzdžiui, bandymas įtikinti rinkėjus, kad būtent jų politika yra geriausia. Be to, ji išliko griežta alkoholio kontrolės klausimu (natūralu, reta partija neturi klausimų, dėl kurių nenuolaidžiauja).
O štai TS–LKD – arogantiška ar nearogantiška – daugiau primena tarpinį variantą tarp POP ir SOP. Jos lyderiai (Gabrielius Landsbergis vien dėl savo pavardės yra standartinis konservatorius), kiek per daug Lietuvos kontekstui vertybiškai liberalūs akcentai ir į vadinamąją „startupų ir inovacijų“ Lietuvą orientuota kampanija rodė, kad partija ne tiek bandė suvokti, ko nori Lietuvos rinkėjai, kiek veikiau mėgino įtikinti juos savo planu. Tai yra SOP orientacija: ji kai kuriais atvejais gali suveikti (ypač jeigu rinkimų sistema proporcinė, o reikšmingų partijų daug), tačiau šiuolaikinius rinkimus laimi MOP.
Ką šiame straipsnyje išdėstyti pastebėjimai reiškia mūsų partinei sistemai? Dabartinė valdančiosios koalicijos sudėtis sudaro gana logišką dvipolę struktūrą: centro kairė su LSDP ir LVŽS prieš centro dešinę su TS–LKD ir LRLS. Opozicijoje dominuoja savo valdžios planus ateičiai atidėjusi TS–LKD, tačiau jeigu ji netransformuos savęs į MOP, centro dešinėje gali išaugti liberalai. Jie irgi turi nemažai SOP bruožų (ekonominis liberalizmas), tačiau per paskutines kampanijas parodė, kad kai reikia, moka juos paslėpti.
Kairėje esminiai klausimai – ar LVŽS iš eklektiškos partijos pavirs į savo ideologinę nišą suvokiančią jėgą ir ar ilgam užgoš LSDP, palikdama jai mažesnės partijos vaidmenį. Visuotinės (angl. catch-all) partijos taip pat gali sėkmingai veikti, tačiau tokios jėgos turi įtikti rinkėjams kompetencijomis. Esant valdžioje tai padaryti bus sunkiau nei per rinkimų kampaniją, o praeitis rodo, kad Lietuvos elektoratas vyriausybę per rinkimus visada baudžia.
Mažvydas Jastramskis yra VU TSPMI politologas
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.8
1 Peter Mair, Richart S. Katz, „Changing Models of Party Organization and Party Democracy: The Emergence of Cartel Party“, in: Party Politics, 1995, t. 1, Nr. 1, p. 5–28.
2 Allan Sikk, „From Private Organizations to Democratic Infrastructure: Political Parties and the State in Estonia“, in: Journal of Communist Studies and Transition Politics, 2006, Nr. 22 (3), p. 341–361.
3 Anthony Downs, An Economic Theory of Democracy, New York: Harper and Row, 1957.
4 George Rabinowitz, Stuart Elaine MacDonald, „A Directional Theory of Issue Voting“, in: American Political Science Review, 1989, t. 83, p. 93–121.
5 Donald E Stokes, „Spatial Models of Party Competition“, in: American Political Science Review, 1963, t. 57, Nr. 2, p. 368–377.
6 Giovanni Sartori, Lyginamoji konstitucinė inžinerija: Struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas, iš anglų kalbos vertė Egidijus Kūris, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2001.
7 Tyrimai rodo, kad ideologinio nuoseklumo Lietuvos rinkėjams dar trūksta; žr. Ainė Ramonaitė, Posovietinės Lietuvos politinė anatomija, Vilnius: Versus aureus, 2007; Ainė Ramonaitė (red.), Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai? Idėjos, interesai ir įvaizdžiai politikoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014.
8 Plačiau apie mūsų rinkimų sistemos raidą žr. Žilvinas Martinaitis, „Explaining Electoral Reforms in Lithuania“, in: Journal of Baltic Studies, 2012, t. 43, Nr. 3, p. 389–400.
9 Rein Taagepera, Predicting Party Sizes: The Logic of Simple Electoral Systems, Oxford: Oxford University Press, 2007, p. 13–46.
10 Darren G. Lilleker, Jennifer Lees-Marshment (eds.), Political Marketing: A Comparative Perspective, Manchester: Manchester University Press, 2005.
