Štai įdomius skaičius surado komunikacijos specialistė Laura Gabrilavičiūtė, kuri juos paskelbė feisbuke: pasak Statistikos departamento, anglų kalbą sako mokantys 45 proc. 25–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų.
Juokiamės iš premjero, kad jis, matyt, nepatenka tarp šių ir taip, mano galva, kuklių procentų. Bet kartais, man atrodo, mes juokiamės per daug.
Kai kritika vardinant argumentus virsta atviru šaudymu dėl paties šaudymo proceso, tai jau negerai. Tai nebe kritika. Tai net ne patyčios, kurių čia neminiu. Mano galva, tai toks nebrandumo gestas.
Nesu didelis premjero suburto kabineto gerbėjas. Nesu ir didelis valdžioje esančių valdančiųjų ir jų sprendimų gerbėjas, tačiau bedimas pirštu į ministrą pirmininką rodant, kad štai jis yra juokingesnis, nes nemoka kalbėti angliškai, yra nesolidus.
Žinoma, aš suprantu, kad solidu, kai Lietuvai atstovauja puikiai komunikuoti užsienio kalba gebantys žmonės. Tokiu puikiu pavyzdžiu buvo Leonidas Donskis, gebėjęs kalbėti keliomis kalbomis. Bet mes neturime tiek daug tokių žmonių valdžioje. Be to, paprastai tokie žmonės netampa premjerais. Jų vaidmuo visuomenėje kitoks.
Tačiau aš suprantu ir premjerą kaip žmogų, kuriam darbinėje praktikoje anksčiau nereikėjo daug anglų kalbos žinių, o likimas taip susiklostė, kad vėliau prireikė. Ir prireikė staiga. Nėra stebuklingo vaisto, kuris per naktį suteiktų reikiamas žinias. Tam reikia laiko.
Svarstau, ar aš geriau pakalbėčiau už premjerą vizito Izraelyje situacijoje. Nežinau. Esu labiau linkęs manyti, kad komunikuoti derėtų taip, kaip jautiesi patogiai tai galintis daryti, nešokti aukščiau bambos, jei bamba tau esti virš galvos. Verčiau pasiremti tais, kurie gali padėti suvaldyti situaciją.
Didvyrių nereikia.
Galima garsiai sakyti, kad anglų kalbos reikėjo mokytis mokykloje ir dabar nekiltų keistų incidentų dėl jos. Taip, galima taip sakyti premjerui.
Bet galima sakyti, kad mokykloje ir net ne mokykloje, o namuose, šeimose, reikėjo kalbėtis, domėtis, diskutuoti, šviesti vieniems kitus, kad tokie žmonės į valdžią nebūtų renkami, kad juos visuomenė gebėtų atsijoti ir kritiškai vertinti, o ne atverti kelią į vieną svarbiausių postų valstybėje. Taip galima sakyti mums, rinkėjams.
O dabar, mano galva, teturime situaciją, kai kritiką premjero atžvilgiu pakeitė asmeninis nepasitenkinimas su pagiežos paskatinimu dar kartą pabaksnoti pirštu, viskam suteikiant kritikos drabužius, kurie yra labai sudriskę.
Galbūt aš klystu.
Bet manau, kad dažniau situacijose, ypač tose, kurios susiję su mūsų visuomene, turėtume gebėti viską vertinti atsisakant asmeninių įsitikinimų, juos pakeičiant gebėjimu į viską pažvelgti pasitelkiant objektyvų vertinimą. Ir logiką, kurios kasdienybėje labai trūksta.
Bėda tik viena: pastangų įjungti logikai pritrūksta. Dažnam iš mūsų.
