Mažvydas Karalius: Dūstam

Pirmadienį ėjau pro Lukiškių aikštę. Vis dar stovėjo šeši stendai. Penkiuose – aikštės projektų pavyzdžiai. Vienas informacinis. Konkursas dėl aikštės baigėsi daugiau nei prieš savaitę. Apie tai kalbame iki šiol. Surinkę Gedimino kalno nuošliaužas ėmėmės kito apkalbų projekto. Cituojant Tomą Venclovą, dūstu, reikėtų pasakyti.
Mažvydas Karalius
Mažvydas Karalius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Prieš gerą mėnesį sau pasakiau, kad nereikia apsikrauti diskusijomis, verčiau duoti ramybės sau – žvelgti į įvykius iš šalies. Piliečio akimis: su susidomėjimu, bet atsargiu vertinimu, ką iš tiesų reikėtų palikti ekspertams arba tiems, kuriuos mes ir renkame, kad savomis rankomis atliktų mus tenkinančius darbus. Arba tomis rankomis atliktų darbus, kurių mes nenorime daryti. Tokiu atveju – už tai jiems sumokame. Pavyzdžiui, už lapų grėbimą ir t.t.

Vieną rytą stabtelėjau Lukiškių aikštėje. Lietingas rytas, greta stovėjo senjoras. Akylai apžiūrinėjo Vyčio projektą. Aš abejingai visus penkis. Tuomet norėjau jo paklausti, kuri idėja jam, kaip balso teisę turinčiam žmogui, priimtiniausia. Neišdrįsau. Juk buvau sau pažadėjęs nesivelti į diskusijas.

Išties nebalsavau ir rinkimuose dėl Lukiškių aikštės projekto. Nors ir svarsčiau, kad tai labai nepilietiška, mano nuomonė miestui, šaliai svarbi. Kita vertus, pats esu imigrantas Vilniuje, mano šaknys glūdi Dzūkijoje, kur Adolfo Ramanausko-Vanago atminimas pagerbtas mokyklos pavadinimu. Alytuje yra tokia švietimo įstaiga. Tad, matyt, svarbesnis balsas tų, kurie čia, sostinėje, gyvena nuo mažens. Galų gale, svarsčiau, mano gyvenimo kokybės tiesiogiai neveikia joks aikštės projektas. Kad ir koks ji bebūtų – kalva, paminklas, kalnas ar ežeras.

Tada nemaniau, nemanau ir dabar, kad tai yra tas objektas, dėl kurio šalyje turėtume ginčytis. Savaitę laiko beatodairiškai viską stumti šalin ir klausytis Seimo Kultūros komiteto, Vilniaus miesto savivaldybės, premjero, paveldosaugos ekspertų, architektų ir visų tų, kurie nori pasisakyti šia tema. Išties net ir manęs nederėtų apie tai klausyti. Bet kalbame. Visi.

Sostinėje turime ir Gedimino kalną.

Savaitgalį su šeima vykome susipažinti su šiųmete Kalėdų eglute. Mestelėjau žvilgsnį į kalną. Kažkas kažką ten krapšto, kasinėja ar dar velnias žino ką skrebena per žemės paviršių ar kokį nors tunelį. Nurijau kartėlį. Gaila, nuostabi sostinės vieta, o dabar ji kaip graži mergina – nepasiekiama, bet verta apkalbų.

Kartais sau reikia pripažinti tiesą, nustoti bėgti nuo jos. Garsiai ištarti, kad susivoktume, kur esame, ir galėtume imtis pokyčių – esame plepiai. Nereikia kaltinti žmogaus prigimties, kuri, regis, yra tarsi pasiteisinimas – juk visi, kuriuos rinkome valdžion, daugiau ar mažiau imitavo darbo procesus arba sakydavo, kad viskas sudėtingiau, nei atrodo iš šalies – viskas remiasi į ilgai trunkančių politinių procesų pečius.

Pirmadienį ėjau pro Lukiškių aikštę. Vis dar stovėjo šeši stendai. Penkiuose – aikštės projektų pavyzdžiai. Vienas informacinis. Konkursas dėl aikštės baigėsi daugiau nei prieš savaitę. Apie tai kalbame iki šiol.

Kas šiuos procesus apsunkino? Mes patys.

Vis tvirčiau įsitikinu, kad mes nebranginame laiko. Tokią sąvoką kaip „laikas“ mes ignoruojame. Kaltųjų paieškos yra tarsi į kraują įaugusi politinė priedermė, bet ne vėžys, kuriuo reikia atsikratyti.

Mes galime daug kalbėti apie viską – nuo švietimo reformos iki Lukiškių aikštės projektų, emigracijos ir regionų atskirties nuo didžiųjų miestų. Ir apie mokslininkų potencialą, graudžias jų algas, ir apie apverktiną kultūros žmonių situaciją turime ką pasakyti. Grandiozinius stadionų planus ir noro pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose taip pat nepamiršime. Ir ieškosime visur kaltųjų.

Nes esame plepiai.

Gedimino kalnas griūva, Lukiškių aikštė paruošta „Vyčio“ projektui, bet dabar paskendo nežinioje. Jau kiek metų švietimo darbuotojai kiekvieną mėnesį skaičiuoja centus ir t.t. Išties prie visko, ką anksčiau išvardijau, pridėkime dalelytę „ne“ ir turėsime tą situaciją, kurioje esame net ne šiandien, o jau daug metų. Oksimoronas – tokioje situacijoje būti nesinori niekam, ar klystu?

Ir tai ne kaltinimas tiems, kurie dabar valdžioje: jūs nesate kalti, kad aplink mus štilis, o progresas, proveržis ar lūžis – ekonominis ar politinis – nugula statistinėse lentelėse, bet neturi jėgų pasibelsti į gyventojų namų duris.

Tai kaltinimas mums visiems. Nes esame plepiai ir savo beverčiu tauzijimu vėjais leidžiame laiką.

Pripažinkime, tai verčia mus dusti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Mažvydas Karalius: Lietuvoje yra tik viena tiesa

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų