Kalbėdamas apie farsą, kurį kas kartą regime rinkimų metu, omenyje turiu absurdiškus bandymus rinkėjus patraukti į savo pusę. Apie visa tai mums primena tiesioginiai mero rinkimai Telšiuose, kurie vyks lapkritį. Naujas meras renkamas po to, kai liepą tragiškai per avariją žuvo meru išrinktas Vytautas Kleiva.
Telšiškius jau dabar užgulė nauja šūsnis dovanėlių – arbatos su skatinimu balsuoti už liberalę, balionai su priminimu apie socialdemokratą, Darbo partijos šratinukai, „tvarkiečių“ mėtinės pastilės ir daugkartinio naudojimo pirkinių krepšeliai.
Rinkimai yra tapę tokiu procesu, kuomet rinkėjui neiškėlus kojos iš namų, juose atsiranda niekam nereikalingų daiktų. Ir nereikia jokio apsipirkimo internetu – užtenka palaukti šio demokratinės atjautos meto, kad galėtume būstą užkrauti rinkiminiu šlamštu.
Požiūris, kuomet politikai apie save bando priminti tokiomis dovanomis, mano galva, yra ne tik žalingas. Jis yra mutavęs ir tapęs keistu susitapatinimu su dovanojamais daiktais. Pripažinkime, į valdžią politiką renkame ne dėl to, kad jis sėdėdamas Seimo ar savivaldos posėdžių salėje pūstų savo dalinamus balionus, džiovintų arbatą, o peršalus iš daugkartinio naudojimo krepšio išsitrauktų savo taip mėgstamų mėtinių pastilių.
Ėjimas prie balsadėžės yra visuomenės gerovės kūrimo atsakomybės perdavimas kitam žmogui. Nusimesdami nuo savo pečių gerovės kūrimo naštą, mes atsakomybę permetame kitiems žmonėms ir tikimės, kad mūsų lūkesčiai bus įgyvendinti.
Dabar įsivaizduokite, ką būtų galima pasiekti, jei savo atsakomybę patikėtumėte ne balionų dalintojui ar mėtinių pastilių mėgėjui, o žmogui, kuris realiais darbais jau yra įrodęs, kad politinė atsakomybė – jo antras vardas.
Mažų mažiausiai gyventume trimis žingsniais arčiau Tommaso Campanellos „Saulės miesto“ – idealios valstybės.
Šioje situacijoje didelę dalį atsakomybės turime prisiimti kiekvienas iš mūsų. Juk mūsų dėka vienas ar kitas politikas, esantis valdžioje, išties tik grožisi šratinuku su savo vardu. Tuomet mes į darbą paleidžiame gerklę, koneveikiam kiekvieną „valdžioje sėdintį vagį“, kol šis praėjus ketverių metų kadencijai mūsų pašlijusias balso stygas gaivina ir gydo arbata bei, žinoma, kitais saldėsiais.
Nusimesdami nuo savo pečių gerovės kūrimo naštą, mes atsakomybę permetame kitiems žmonėms ir tikimės, kad mūsų lūkesčiai bus įgyvendinti.
Kiekvienas mūsų politinis pasirinkimas turi atoveiksmį. Galbūt jei ne lengvatikiai, tuomet ir Darbo partijos nebūtų – nebūtų ir juodosios buhalterijos. Visgi ji yra. Ir jau keleri metai tęsiasi jos farsas, nes rinkėjas vis dar tiki ne politiniu potencialu ir gebėjimu prisiimti duodamą atsakomybę, bet per susitikimą su politiku atriektu dešros gabalėliu ir išgirsta miela melodija ant scenos.
Išties tai taikoma ne tik „darbiečiams“. Bene visoms politinėms jėgoms, kurių gretose apstu taip atsakomybę suvokiančių politikų.
Tačiau viskas prasideda nuo mūsų. Nuo tų, kurie patys padeda pūsti šį balioną, o šiam sprogus – verkti ir raudoti apie korupcijos ir kitų nepateisintų vilčių atplaišas, išsitaškiusias visame kambaryje.
Nepavydėkite telšiškiams, kurie jau dabar grožisi balionais. Jau kitais metais visoje Lietuvoje vyks ši demokratinės atjautos mugė. Tuomet ir pamatysime, kaip kiekvienas iš mūsų suvokia atsakomybę ir kaip elgiamės gaudami balioną.
Išties, o galima gauti du?
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Kada būrėjos dings iš televizijos eterio?
