Kartais juokaujama, kad nepažinti gyvenimo įvykiai ir yra tuo gražūs, kad jie dar nespėti pažinti – nekelia naujų klausimų. Klausimų, kurie iš pradžių kuria pavasario grožio peizažą, o vėliau viską išsklaido, mat pasirodo, kad tai tebuvo iliuzija. Taip ir aš šią apgaulingą kasdienybę skrosdamas net ir su cinišku abejingumu pradėjau užkliuvinėti už procesų, kurie, kaip pasakytų Harry G.Frankfurtas, tėra šūdmala.
Minėtoje knygoje jis rašo taip: „Šūdmala yra neišvengiama, kai aplinkybės reikalauja kalbėti neišmanant to, apie ką kalbama. Tad šūdmalos radimasis stimuliuojamas visuomet, kai įsipareigojimai ar galimybės kalbėti kokia nors tema viršija faktų, susijusių su ta tema, išmanymą.“
Kai tai perskaičiau pirmą kartą, iš karto pagalvojau apie koronavirusą, kuris butaforiškai dominuoja aplink, kad viskas, kas susiję su juo – tėra didžiausias burbulas. Ir būtent iš šio burbulo pūtimo, leisiu sau pasakyti tiesmukiau – šūdo malimo viešojoje erdvėje, – visi išspaudėme gausius panikos debesis.
Visuomenėje esti mitas, kad žiniasklaidai patinka pūsti tokius burbulus – kurti klikbaitines naujienas, kurios atneša gerus skaičius statistikos grafoje. Tik visi pamiršta, kad toje žiniasklaidoje dirba tokie patys žmonės kaip tie, kurie skaito žiniasklaidos kuriamą turinį. Jie taip pat pavaldūs emocijoms, įsitikinimams ir kitiems žiniasklaidos ir gyvenimo dievams, nors viskam vadovauja objektyvumas. Būna slystelėjimų, ir net labai skaudžių, – visi esame skirtingi, bet ne ginti ką nors čia norėčiau.
Negaliu kalbėti už kitas žiniasklaidos priemones, nes dažnai esti liūdna situacija, kai dėl kokio nors kvailo kolegos poelgio lieka kalta visa žurnalistų bendruomenė, bet negaliu šios koronaviruso situacijos neva sukeltos panikos užkrauti tik ant vienų žurnalistų pečių. Ir tam turiu bent kelis paaiškinimus.
Visų pirma, tenka pripažinti, kad šis koronaviruso sklaidos proceso atvejis išties buvo kažkas panašaus, apie ką kalba Harry G.Frankfurtas, – mes visi kalbame apie tai, ko neišmanome. Sakydamas „visi“ omenyje turiu mus visus – nuo skaitytojų iki žurnalistų, nuo medikų iki ministrų. Nors nesu sveikatos apsaugos specialistas, bet akivaizdu, kad nė velnio nežinome pakankamai, apie ką kalbame, šiuo atveju apie virusą, kurį pasaulis bando sustabdyti. Mes tik bandome jį pažinti. Tačiau abejingi likti irgi negalime – privalome dalytis tuo, ką žinome, arba manome žinantys. Taip kartu su patikima informacija gimsta ir spekuliacijos.
Nežinomybė, mano galva, yra tiesus kelias į baimę, kas glaudžiai žengia kartu su panika – tai antra priežastis. O šiandien mes, lietuviai, bijome labai. Galime kaltinti žiniasklaidą, kad ji mus visus privertė bijoti, išpirkti grikius ir kitas kruopas, o muilą namuose pakeisti dezinfekciniu skysčiu. Ji, žiniasklaida, kalta, nes daug rašė apie tai, ko nežino. Bet man atrodo, kad ji tesidalijo sužinota informacija.
Atrodo daugiau nei akivaizdu, kad nežinojimo aklagatvyje, kai viską bandome pažinti nuo pat pradžių, menkiausia informacija atrodo svarbi. Ir tai rodo pačių skaitytojų elgesys – juk patys visi skaitėme naujienas apie šį virusą. Naujienas, dėl kurių vėliau garsiai sakyta socialinėje erdvėje: medija viską kursto tyčia. Žinoma, meluočiau, jei pasakyčiau, kad čia nebūta išsigimusių antraščių, bet, kaip jau sakiau, ne gindamas pozicijas tai rašau. Kad ir kaip būtų, mes pamirštame, kad nežinojimo metu medija yra raktas į žinojimą. Atvirkštiniu atveju – pezalų jūra, kuri visus tariamai nuskandina kalbų lygmenyje.
Šią apgaulingą kasdienybę skrosdamas savo cinišku abejingumu pradėjau užkliuvinėti už procesų, kurie, kaip pasakytų Harry G.Frankfurtas, tėra šūdmala.
Be to, kiekvienas iš mūsų turime prisiimti atsakomybę. Asmeninę atsakomybę. Dėl pasakytų frazių, kurias patys išgalvojome, tardami žodžius, kurių nebūta, kitiems. Dėl faktų, kuriuos iškraipėme. Dėl savo požiūrio atskleidimo, o ne noro pripažinti faktus. Galiausiai, dėl egoistiško įsitikinimo, kad „visi mes žinome geriau“. Štai šis asmeninis žinojimas nuveda į teorijas, kurioms gyvenime padoriam žmogui turėtų trūkti laiko, mat yra per daug naudingos veiklos, kurią galima nuveikti visų mūsų geresnės visuomenės ar bent jau namų židinio labui. Bet nežinojimas iššaukia žinojimo iliuziją, bando užpildyti tuštumą istorijoje, kurią jau strategiškai kuriame patys lipdydami spėjimus.
Žinoma, galime remtis į Vytenio Povilo Andriukaičio pečius ir sakyti, kad pernai nuo gripo mirė daugiau nei 30 tūkst. žmonių ir niekas į tai nebekreipia dėmesio. Ir velniškai teisingai pasielgsime, jei paklausysime jo, tikrai. Tik aš norėčiau papildyti, kad nuo gripo turime skiepus, antibiotikus ir dar kito medicininio gėrio – nesu specialistas, bet taip sako patys medikai, – o štai nuo koronaviruso turime apvalią riestainio skylę. Nieko. Ir tas niekas, kad ir kaip filosofiškai jis gali būti didelis, bet realybėje yra tarsi neegzistuojanti viltis tiems, kurie pateko į viruso rankas. Ir tai kuria baimę, kad nesame saugūs – nesaugumas iš nežinojimo.
Galiausiai mes patys suklydome žmogiškai – girdėjome prašymus nepanikuoti, bet panikavome. Psichologai galėtų paaiškinti, kodėl taip veikia žmogaus smegenys, kad mes vos išgirdę apie kokį nors incidentą ar scenarijų viską brėžiame tamsiausiomis spalvomis. Tai tarsi žmogiškoji yda, kuri užbrėžia bet kokią sveiko proto nuovoką ir priverčia save pasmerkti kančioms – sėdėti ir laukti išganymo. Tik laukti gali tekti ilgai, nes niekas durų taip ir nepraveria. Bet mes patys susikuriame norą tikėti blogiausiu, vėliau taip teisindami savo veiksmus. Po to žvelgiame į tuos prisipirktus grikius ir savęs klausiame: kodėl?
Ir reikia ieškoti kaltų.
Niekaip kitaip nei šūdmala šios panikos, kurią sukūrė pats žmogus, aš pavadinti negaliu.
Harry G.Frankfurtas knygoje rašė: „Šiuolaikinis šūdmalos paplitimas dar giliau įsišaknijęs įvairiose skepticizmo formose, kurios neigia, kad galime turėti bet kokią patikimą prieigą prie objektyvios tikrovės, ir todėl atmeta galimybę žinoti, kaip yra iš tiesų.“
Ir tai yra genialiai suformuota mintis apie mūsų žinojimą nežinojimo procese.
Galima mane pasmerkti, kad skleidžiu netiesą, galima vadinti banalias mintis skleidžiančiu autoriumi. Galima dar ką nors sugalvoti, ką jums bus patogu ištarti išryškinant savo požiūrį. Bet niekaip kitaip nei šūdmala šios panikos, kurią sukūrė pats žmogus, aš pavadinti negaliu.
Tik blogiausia, kad ji gimė iš nežinojimo. Tad net ir apkaltinti nėra ko. Nebent pačius save.
