„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Mažvydas Karalius: Koronaviruso neigimas yra šūdmala

Aš tam tikra prasme bijau koronaviruso. Nei tai neigiu, nei tai slepiu. Tikiu, kad kiekviena žmogaus organizmą pasiekusi infekcija palieka savo įspaudą mūsų ligos istorijoje ir tai mus gali persekioti visą likusį gyvenimą. Nesame mes, žmonės, tokie tobuli, kad galėtume apsisaugoti nuo pasaulio, kuris peržengia mūsų civilizacijos ribas brėžiančias linijas. Nesame tokie unikalūs ir nepažeidžiami, ypač kalbėdami apie ligas ir pamiršdami, kad kiekvienas iš mūsų esame savitai unikalūs – kas vienam yra niekai, kitam gali būti pražūtis.
Mažvydas Karalius
Mažvydas Karalius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Socialinėje erdvėje galima rasti daug dabarties neigimo, netgi engimo. Ir aš to nekvestionuoju – visi mes, gyvenantys demokratinėse visuomenėse, turime teisę į savo poziciją, kaip mėgsta sakyti COVID-19 neigėjai. Nuomonę, kurie ją pabrėžia nesant bandos nuomone. Suprask – jie galvoja savitai, unikaliai. Aiškiau sakant – teisingai. Visas likęs pasaulis klysta.

Nekvestionuoju to. Tebūnie taip, kaip yra. Šis požiūris esti labai dažnai sutinkamas mažesnėse bendruomenėse, kai nedideliame žmonių sambūryje mažumos pozicijai atstovaujanti nuomonė bando tai paversti absoliutu (mažumos čia nereikia suprasti kaip tautinės, religinės ar seksualinės). Antai garsiausiai rėkianti visuomenės dalis taip stengiasi į savo pusę palenkti tuos, kurie iš prigimties yra ramaus būdo individai, savo mintis mėgstantys susidėlioti be jokio ekspresyvumo, būdami tyloje ir vienumoje. Tad tas garsus balsas dažnai esti dominuojantis, nesuteikiantis galimybės išgirsti tuos, kurie gali, bet nedrįsta savo pozicijų ištarti garsiai. Taip ir prasideda kasdienybės šūdmala.

Viename savo šiemet rašytame komentare, kuriame kalbėjau apie pavasario metu kilusią paniką dėl koronaviruso, citavau Harry G.Frankfurto knygos „Apie šūdmalą“ eilutes. Neslepiu, tai kol kas vienas labiausiai įsiminusių šių metų skaitinių. Matyt, todėl žvelgdamas į mūsų visuomenę, problemas ir klausimus, su kuriais ji susiduria, neišvengiamai skverbiuosi į tai per šios knygos idėjas.

Žinot, jos labai tinka toms nesąmonėms, kurias skleidžia teksto pradžioje paminėti individai. Jau antrą kartą šiemet tai cituoju, bet tai negailestingai taiklu: „Šūdmala yra neišvengiama, kai aplinkybės reikalauja kalbėti neišmanant to, apie ką kalbama. Tad šūdmalos radimasis stimuliuojamas visuomet, kai įsipareigojimai ar galimybės kalbėti kokia nors tema viršija faktų, susijusių su ta tema, išmanymą.“

Mano supratimu, ta visuomenės dalis, kuri engia tai, apie ką pasisako mokslas, ir užsiima šūdmala. Žinoma, saviems koronaviruso ir karantino argumentams atrasti vietos apstu. Štai sudariau tris pagrindinius argumentus, kuriuos gebėjau perprasti iš tų, kurie viską neigia:

1. Koronavirusas yra paprasčiausias gripas, tad nėra ko jo bijoti.

2. Jei žmogus negeba išgyventi koronaviruso, jam nėra vietos šioje žemėje, jis tai kasdienybei per silpnas.

3. Viskas išgalvota, koronaviruso nėra.

Socialinėje erdvėje galima rasti daug dabarties neigimo, netgi engimo. Ir aš to nekvestionuoju – visi mes, gyvenantys demokratinėse visuomenėse, turime teisę į savo poziciją, kaip mėgsta sakyti COVID-19 neigėjai.

Ilgai svarsčiau, ar apskritai verta veltis į šias kalbas, kurios jau savaime yra bergždžios net kokiai nors diskusijai, nes šiuo atveju ją laimi tas, kuris garsiausiai rėkia, o ne tas, kuris kalba faktais. Bet, vėlgi, atsiremiu į Harry G.Frankfurto mintį: „Šiuolaikinis šūdmalos paplitimas dar giliau įsišaknijęs įvairiose skepticizmo formose, kurios neigia, kad galime turėti bet kokią patikimą prieigą prie objektyvios tikrovės, ir todėl atmeta galimybę žinoti, kaip yra iš tiesų.“

Taip nuo šios minties atsispyręs bei įgavęs drąsos, pradedu tikėti, kad tie, garsiai feisbukuose šaukiantys ir tikrovę neigiantys, žmonės yra neišmanėliai, nesugebantys savo pozicijos paremti faktais.

Mokslas jau yra įrodęs, kad COVID-19 nėra gripas, nors turi panašumų į šią ligą. Aš suprantu, kad neigti mokslą yra lengva, labai lengva. Nereikia pastangų, kad pasakytum, kad štai yra ir mokslininkas, kuris mano kitaip nei kiti mokslininkai.

Mums, aklai visuomenei, trūksta pasitikėjimo tais žmonėmis, kurie savo gyvenimą pašventė tyrimams ir pasaulio suvokimui. Regis, mes per daug viską vertindami remiamės asmeniniu įsitikinimu ar žmogumi, kuris yra mokslo bendruomenės paraštėse – šarlatanizmo atvejų galime rasti apsčiai visur. Ir tai negali tapti norma, kai mokslo pasaulio eretikais tapę neva tyrėjais prisistatantys žmonės tampa stabais diskusijose, kuriose lemiami žmonių likimai.

Kalbant apie mūsų pačių nesugebėjimą išlikti šiame pasaulyje, mes per daug esame įsitikinę, kad šis pasaulis yra mūsų. Nieko naujo nepasakyčiau teigdamas, kad mes esame tiesiog viena iš rūšių, save laikanti pažengusia, bet kartu ne ką mažiau pažeidžiama. Išties kalbėti, kad silpnieji neverti šio pasaulio, yra neempatiška ir nepagarbu mums, žmonėms, apskritai.

Juk dalis vadinamųjų silpnųjų kūrė mūsų bendruomenes, yra garbesnio amžiaus arba jauni, bet aukojęsi dėl bendro gėrio ir tam paaukoję savo jėgas. Neteisinga teigti, kad, pavyzdžiui, už mūsų, lietuvių, laisvę kovoję žmonės nėra verti šio pasaulio. Neteisinga sakyti, kad mūsų tėvai neverti šio pasaulio, nes jie patenka į infekcijos rizikos grupes. Apskritai, pats šis infekciją neigiančių žmonių argumentas yra šūdmala – taip sakydamas iš tiesų tu pradedi neigti ir myriop siųsti tuos, kurie tave, po velniais, užaugino. Ar tame yra logikos?

Mano supratimu, ta visuomenės dalis, kuri engia tai, apie ką pasisako mokslas, ir užsiima šūdmala.

O kalbėdamas apie infekciją, kuri sustabdė pasaulį, kaip melą, noriu tik pasakyti, kad mes vis dar nemokame tikrinti faktų. Mano feisbuko naujienų sraute yra nemažai žinučių, kuriose demonstruojamos nuotraukos iš ligoninių, kai tomai ar kristupai paslapčia nuvyko į ligonines ir užfiksavo tuščias lovas jose. Tačiau tie šūdmalos apogėjaus skleidėjai net nesivargina patikrinti, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis buvo užfiksuoti tie kadrai. Atveriamas kelias dezinformacijai. Kokia tikimybė patekti į gydymo įstaigą ir laisvai pasivaikščioti lyg ekskursijos metu bei klaidžioti po palatas?

Mus per daug valdo emocijos, ir tai suprantama. Laikas, kuriame esame dabar, reikalauja daug pastangų dėmesiui sutelkti. Visi nesame patenkinti tuo, kad, pavyzdžiui, reikia dėvėti kaukes. Bet mano vaikystės laikų bičiulis puikiai pasisakė šiuo klausimu – dėvėti ir saugotis reikia ne dėl savęs, bet dėl kitų žmonių, kuriems jūsų neatsakingas elgesys gali tapti pražūtingu.

Tiesiog nustokime užsiimti šūdmala. Tiek tie, kurie engia viską kasdienybėje. Tiek tie, kurie priima sprendimus, lemiančius sąlygas, kuriomis mes brendame per šią miglą.

Gana.

Pasitikėkime tais, kurie tiria ir tai supranta. O ne tais tariamos tiesos inžinieriais, kurie tiesiog taip mano.

Nustokim užsiimti šūdmala.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“