Vitalijaus situacija įdomi. Iš pradžių pažvelgęs į jo įrašą išties pagauni emociją – pyktį. Kodėl Vokietijoje, regis, teisingiau? Kodėl turtingesnė Europos šalis taiko gerokai mažesnes sankcijas nei mes, lietuviai, kurie patys norime, kaip sako prezidentas Gitanas Nausėda, lygiuotis į Vokietiją? Visgi esmė ne baudos.
Pats situacijos traktavimas, kad bauda Vokietijoje už kaukės nedėvėjimą tam skirtose vietose yra mažesnė, yra klaidingas – juk esmė yra ne nedėvėti kaukės, o priešingai – viešoje vietoje dėvėti ją. Tad ir baudos dydis neturi jokios reikšmės – mūsų saugumas nepriklauso nuo nusižengimo. Atvirkščiai – mūsų saugumas priklauso nuo ribos, kuri skiria sankcijas nuo bendro supratimo, kodėl neturėtume jų pažeisti.
Visgi toms jėgoms, kurios iškraipo informaciją socialinėje erdvėje, kurią dalis žmonių laiko žinių šaltiniu ir nesistengia įdėti daugiau pastangų tikrinti jų pagrindimą, yra puiki terpė pilti žibalą. Ironiška, bet nieko naujo nepasakiau, mat tos priešiškos jėgos, kurdamos visokius memus, kiršina mus jau seniai, ir tai darys daug metų ateityje.
Tačiau nereikia net tokių vitalijų, kurie žaisdami emocijomis šiandien nori provokuoti mus.
Štai antradienį, Rugsėjo 1-osios rytą, prezidentūra išplatino šalies vadovo sveikinimą Lietuvos žmonėms. Jame yra eilutė apie medicinines kaukes: „Ir kitą kartą, jeigu tos kaukės ar kitos apsaugos priemonės trukdo, – užsidėti jas, pasaugoti vienas kitą, nes tai yra svarbu visų mūsų sveikatai.“
Mano galva, šalies vadovas neturėtų taip kalbėti. Juk jis yra mūsų autoritetas ar bent turėtų tokiu būti. Jis neturėtų sau leisti kalbėti tokiomis frazėmis, kaip „kitą kartą“, kurios suponuoja mintį, kad visgi neretai mes nusižengiame mūsų pačių susikurtoms taisyklėms, kurios ir yra skirtos mums patiems apsisaugoti nuo infekcijos. Ir ypač neturėtų taip kalbėti apie situaciją, kuri mus visus varo iš proto.
Situacijoje labai daug „turėtų“ ir labai mažai užtikrintų paskatų ir įkvėpimo mums išgyventi šį laikmetį. Bet ir nereikia stebėtis.
Gabrielius Liaudanskas-Svaras feisbuke Rugsėjo 1-ąją pasidalijo įdomiu prezidentūros fotografo Roberto Dačkaus kadru. Atlikėjas rašė, kad Mokslo ir žinių dienos proga dalyvavo renginyje, kuriame kalbėjosi su pirmus metus į mokyklas einančiais mokytojais. Labai graži iniciatyva, nuoširdžiai. Tik akis krypsta ne į jos idėją – vienose nuotraukose matomi saugiu atstumu vieni nuo kitų besikalbantys pokalbio dalyviai, o štai kitoje fotografijoje visi dėvintys kaukes gražiai vienas kitą apsikabinę per pečius. Gana įprasta akimirka po tokių susitikimų.
Nenoriu būti bambekliu. Labai to nenoriu ir manau, kad nė vienas iš mūsų to nenori. Bet kodėl, kai medikai rekomenduoja pirmiausia vengti socialinio kontakto su žmonėmis, ypač tais, kuriuos matome pirmą kartą gyvenime arba su jais susitinkame itin retai, į viešąją erdvę iškrenta akimirkos, kuriose būtent toks rekomenduojamas vengti kontaktas yra užfiksuotas? Juk kaukė tėra antrinė apsaugos priemonė, pirmoji – saugus atstumas.
Ironiška, nuotrauka padaryta prezidentūros salėje. Ir tas akimirkas užfiksavo pačios prezidentūros specialistas.
Ar aukščiausio lygio šalies institucija neturėtų netoleruoti medicinos specialistų rekomendacijų nesilaikymo ir net ne vengti įamžinti tokius kadrus, bet skatinti, kad toks kontaktas šiuo metu nėra priimtinas dėl paprasčiausio renginio dalyvių saugumo? Galų gale, ar neturėtų tapti norma, kad tokia žinia žmonėms neturėtų būti komunikuojama iš pačios institucijos?
Nereikia pradėti raganų medžioklės, ką skatino Sveikatos apsaugos ministerija. Bet kodėl mums vieną dieną komunikuojama viena informacija, o kitą akimirką į viską žiūrima atlaidžiu žvilgsniu? Kodėl negalima gerų iniciatyvų komunikuoti prisitaikant prie dabartinės situacijos, kuri nėra visiems maloni? Nekalbu apie tai, kokią socialinių tinklų laikais tokia informacija pasiekia auditoriją ir kiek įtakos jai turi.
Liūdna, kad dedama daug pastangų suvaldyti infekcijai, kuri apvertė mūsų kasdienybę, bet kartu tos pastangos yra tarsi įsivaizduojamos.
Man kyla tik vienas klausimas: ar mes išties bandome suvaldyti infekciją, ar tik imituojame pastangas? Mat mūsų pačių elgesys sako, kad kol kas esame aktoriai, gebantys tik pasijuokti.
Bus sakančių, kad tai tėra detalės. Kiti sakys, kad viskas laužta iš piršto. Galbūt. Bet esmė ir slypi detalėse, kurios gali ir įkvėpti, ir apsaugoti. Kol kas mūsų detalės labiau primena rūką, kuris lyg koronavirusas grįžo kartu su rudeniu.