Vieni smerkė D.Motiejūno apsisprendimą, kiti džiaugėsi, jog jis nežais, nes neva jis ne tik nevertas vietos krepšinio rinktinėje, bet ir NBA. Treti sakė, kad jis yra ne patriotas, ketvirti tikino, kad tai žmogus, besikuriantis ateitį, turintis savo nuomonę ir tikslus, nebūtinai turinčius sutapti su krepšinio gerbėjų interesais.
Atsirado ir tikinančių, kad tai antausis rinktinės treneriui Kęstučiui Kemzūrai, kuris pernai prieš pat nosį D.Motiejūnui uždarė rinktinės duris.
Internetinis Linčo teismas D.Motiejūno nepriartino prie rinktinės durų. Jokia paslaptis, kad Lietuvoje yra beveik 3 milijonai krepšinio ekspertų, išmanančių, kas yra patriotas, o kas ne. Lagaminus susikraunančius tautiečius visuomenė išvadina „bėgliais“, „žiurkėmis, bėgančiomis iš skęstančio laivo“, o šalies Krepšinio legendas, tokias kaip Žydrūnas Ilgauskas, Ramūnas Šiškauskas, dažniausiai irgi mini panašiame kontekste. Prie šio sąrašo nuo šiol iškalti ir D.Motiejūno inicialai. Niekas nenori atsidurti panašioje situacijoje ir būti vadinamas „išdaviku“.
Tad kas kaltas? D.Motiejūnas, siekiantis savo svajonės, ar krepšinio gerbėjai, verkiantys ir bijantys olimpinio fiasko? Klausimas vertas jei ne milijono litų, tai bent kelialapio į olimpiadą.
Vieša paslaptis, kad krepšinis Lietuvoje vadinamas antrąja religija. Kartais šis, pernelyg didelis užsidegimas ir noras tapti geriausiais, temdo protą. Kiekvienas žmogus, kaip ir krepšininkas, turi teisę rinktis. Tačiau lietuviams žodis „ne“ krepšinio rinktinei prilygsta žaibo trenksmui vidury giedros dienos. Niekas nepateisina „noro pabūti su šeima“, „išsigydyti patirtas traumas“. Apskritai, pasiteisinimų nėra ir negali būti, bent jau taip tikina krepšinio sirgaliai.
Tačiau keista: Rimantas Kaukėnas buvo atsisakęs dalyvauti rinktinėje, Šarūnas Jasikevičius irgi. Tuo metu šios gyvos krepšinio legendos irgi buvo mindomos it sliekai, bet praėjus kuriam laikui – dievinamos. Prakaitą rinktinės stovyklose liejęs ir link Europos čempionato aukso Stokholme vedęs R.Šiškauskas taip pat buvo vadinamas „išdaviku“, kuomet pasakė nutraukiantis karjerą rinktinėje. Kartais lietuvių sirgalių aistra krepšiniui tampa tikra manija.
Taigi, kuo skiriasi šis D.Motiejūno pasirinkimas nuo ankstesnių R.Kaukėno ar Š.Jasikevičiaus pasirinkimų?
Buvęs krepšininkas Sergėjus Jovaiša pasakytų, kad jų laikais niekas nesvarstė, ar žaisti rinktinėje, nes tai buvo garbė, tad visi sulaukę kvietimo – ėjo ir žaidė. Tačiau tais laikais viskas buvo kitaip. Tai, kokios taisyklės galiojo prieš du dešimtmečius, šiandien – vertos skatiko.
Lietuvių trimitavimas apie „nepatriotišką“ krepšininkų elgesį tik patvirtina vis dar svyruojantį požiūrį – vieną dieną gali būti didvyriu, kitą – išdaviku.
Rinktinės treneris K.Kemzūra yra sakęs, kad jei galėtų – uždraustų krepšininkams skaityti spaudą. Po pralaimėjimų gerbėjų keikiami šalies atstovai ne tik grimzta į psichologinę krizę, bet ir praranda pasitikėjimą savimi ir gerbėjais. Koks krepšininkas gali tikėti gerbėjais ir norėti ginti savo šalies garbę, kuomet esant progai yra trypiamas? Apie tokį neteko girdėti.
