Optimizmą labai gražiai apibūdina internetinis žodynas. Jis rašo taip: „Šviesi, džiaugsminga pažiūra į gyvenimą“. Taikliai ir uždegančiai skambantys žodžiai, kurių, neretai mums visiems nelemta suprasti.
Optimizmas be to, kad skatina teigiamus jausmus, požiūrį, kviečia ieškoti gerų taškų sudėtinguose kampuose, yra neatsiejamas ir nuo naivumo.
Žodynas apie naivų žmogų sako taip: „Vaikiškai atviras, lengvatikis, neprityręs“.
Nesugebėjimas turėti bendrą viziją veda į kraštutinumus, kurie įgauna prievartos vardą.
Visi esame daugiau ar mažiau naivūs. Štai aš, pavyzdžiui, esu linkęs į didesnę naivumo pusę. Dėl to, matyt, ir tas rytojus man visada atrodo turėtų būti skalsesnis.
Esu gimęs Alytuje. Šiek tiek papasakosiu, kas šiuo metu vyksta šiame mieste. Prieš daugiau nei mėnesį miesto taryba iš pareigų pašalino du vicemerus – Valę Gibienę ir Tautvydą Tamulevičių. Norėdamas įrodyti, kad esu naiviai atviras, pasakysiu – aš neįsivaizduoju, ar taryba pasielgė gerai, ar blogai. Miestas, regis, juda į priekį, tačiau ar šie žingsniai tokie spartūs, kokie galėtų būti – atsakyti galėtų regioną analizuojantys ekspertai.
Man įdomi kita šios situacijos pusė.
Praėjo kiek daugiau nei mėnuo ir Alytaus miesto savivaldybė ketvirtadienį surengė posėdį, kuriame suplanavo patvirtinti du naujus vicemerus – tuos pačius jau atleistus Valę Gibienę ir Tautvydą Tamulevičių.
Taigi, atleidžiami žmonės, juos bandoma pakeisti jais pačiais. Įdomi ta politika, tiesa?
Politika tai ar ne politika, bet Taryba naujai senus vicemerų patvirtino, bet prieš tai, lyg norėdama geriau pažinti, dar paklausė, kokia jų vizija. Pakartosiu – ilgą laiką mero pavaduotojų pareigas ėję žmonės buvo atleisti, tuomet pasiūlyti grąžinti ir jų paklausta, kokia jų vizija.
Tiesa, paskyrimai į naujai senas pareigas truko pusę darbo dienos.
Absurdo netrūksta ir platesniuose vandenyse. Premjero patarėjas dabar kovoja su premjero politiniais oponentais, o šie kovoja su premjero patarėju ir jį vadina „melo inžinieriumi“. Jis pyksta ir lygina Lietuvos ir Latvijos sūrelių kainas, oponentų lyderio žmonos įmonės mokamus atlyginimus su situacija švietimo rinkoje. Feisbuke skaičiuoja patiktukus.
Žodynas apie naivų žmogų sako taip: „Vaikiškai atviras, lengvatikis, neprityręs“.
Sutikime, ne ką džiaugsmingiau nei Alytuje – jei logika būtų žmogus, tai būtent tas žmogus, kuris sugalvojo emigraciją.
O gal reikėtų sakyti – štai kas yra politikos svoris. Tai tokios politinės situacijos, kurio yra per sunkios, jog tampa nesuprantamomis. Juk ir svoris dažniausiai atsiranda dėl nesuprantamų priežasčių, tiesa?
Absurdu atsiduodančios politinės kovos primena tas pagirias, nuo kurių kenčiame visi: anksčiau ar vėliau, bet kadencijos metu politinę būtį ištinka tokia būsena, kai idėjos virsta dideliu buldozeriu, kuriuo bandoma ne siekti mūsų visuomenės gerovę gerinti turėsiančių pokyčių, bet pervažiuoti oponentus, juos politine jėga bandant įsprausti į kampą.
Neilgai trukus ir tų įtikinėjimų mažėja, nes artėja kiti rinkimai ir buldozeriu važinėti reikia vis dažniau ir dažniau. Kol galiausiai ir ta gerovės iliuzija subliūkšta ir belieka imtis tolimųjų reisų.
Situacija komplikuotai absurdiška.
Nesugebėjimas ir net nenoras turėti bendros vizijos veda į kraštutinumus, kurie įgauna prievartos vardą. Tuomet tie, kas yra valdžioje, sėda prie buldozerio vairo, nes turi daugumą seimuose ir tarybose ir įsibėgėję rodo viziją jėga.
Tie, kurie tik atiduoda balso teisę, sėda į savo mažesnius buldozerius, kuriuos grasina apmokestinti, ir sako – velniop, kas išrinko tuos, kurie važinėja dideliais buldozeriais. Tie, kurie yra tarp buldozerių ir tų, kurie balsuoja rinkimuose, ieško, kaip viską pateisinti ir paaiškinti – iš esmės taip daro visi skirmantai malinauskai.
Ir aplinkai virtus absurdo dūmuose skendinčiu chaosu, kuriame vienas kitą norisi tik traiškyti savo idėjomis ir tiesomis, pamirštama, kad visų pirma mes sutrypiame ne oponentus, politinį lauką ir net nešvenčiame jokios pergalės – mes išsituštiname dirvoje, kurioje auginame ateities vizijas.
Tuomet tokie kaip aš sako, kad naivumas ir optimizmas yra ginklas rytojų paversti saldesniu. Bet naivumu gyvas nebūsi, o ir bendra vizija yra tarsi sniego žmogus – niekas jos dar nėra matęs, bet kalba, kad tokia yra. Bet vizija skendi tame minėtame darže.
Ir pradedame ieškoti, iš kur tos absurdo ausys kyšo. Koją kiša skirtingos idėjos, požiūriai, dėl to neįmanoma rasti vieno žvilgsnio, galima pagalvoti.
Galima. Bet mes neturime ne tik bendros ateities vizijos. Neretai ir pačių idėjų pristingame, mat užsižaidžiame smėlio dėžėje.
Beje, žodynas apie viziją sako taip: „Tariamasis vaizdas, regėjimas, vaizduotės paveikslas“.
Norėtųsi, kad šis regėjimas mums būtų akivaizdžiai matomas. Ir mūsų gyvenimuose dažniau prisėdantis greta pabendrauti, nei kova su vėjo malūnu, sūrelių kainų lyginimas ar kita velniava, į kurią žvelgiant ir tas rytojus ne toks skalsus atrodo. Nekalbant apie dabartį.
Optimistu išties nelengva būti. Ir naiviam nėra lengva.
Prieš kurį laiką viešojo transporto stotelėje sutikau dviejų pusamžių vyrų duetą, kuris atsisveikinęs su bendru judviejų draugu sutariamai linktelėjo ir palydėjo: „Senas pijokas“.
Kol kas mes esame būtent tokie – sergantys nuo nesibaigiančių tuščių politinių lozungų ir rietenų, su dideliu noru nugalėti oponentą, bet be sugebėjimo žvelgti tolyn, ir kremtantys mums beriamus absurdo žodžius, nuo kurių nebesuprantame, kas yra gerietis, o kas blogietis. Ir dar mes senstame.
Kodėl ne seni ir naivūs pijokai?
