Per daug metų ši aikštė pasikeitė. Fiziškai ji tapo nauja, patrauklia miesto erdve – bent taip ją regiu savo akimis. Emociškai tai vis dar išliko žaizda, kuri suponuoja mano dažnai mėgstamos kartoti vienos tiesos regimybę. Ir tai kiek liūdna, kad nesugebėjome pažengti toliau mūsų asmeninių įsitikinimų. Asmeninių nosių ribos.
Kai prieš kelerius metus (kiek laiko jau praėjo?!) vyko diskusija, kas turėtų stovėti Lukiškių aikštėje – Vytis ar Vytis – laikiausi nuošalyje. Dar ir dabar laikausi pozicijos, kad iš esmės man, kaip Vilniuje gyvenančiam žmogui, nėra didelio skirtumo, koks paminklas ten stovės. Į tai žvelgiu labai atsainiai, kaip, matyt, nederėtų. Mano požiūriu, tokios vietos niekada neturės vieno konsensuso, kuris tenkintų visas diskutuojančias puses, palieku tai komisijoms, istorikams ir kitiems ekspertams. Ar sprendimas atsitraukti geriausias? O gal tuomet nereikia nieko daryti?
Ar sprendimas atsitraukti geriausias? O gal tuomet nereikia nieko daryti? Ir galiu pasakyti, kad šiuo metu tai ir vyksta – niekas. Absoliutus niekas.
Ir galiu pasakyti, kad šiuo metu tai ir vyksta – niekas. Absoliutus niekas. Kaip kitaip pavadinti situaciją, kai aikštėje vis dar nėra jokio paminklo, nors koks paminklas ten turėtų stovėti, jau yra nuspręsta, o tai nėra Vytis? O kaip apibūdinti iniciatyvas, kurios tampa politinėmis rietenomis, kad net reikia keisti įstatymus?
Seimas, įstatymų leidėjas, meta visus darbus ir skubos tvarka kalbasi apie smėlį Vilniaus centre – apie aikštę, kurioje įsikūrė paplūdimio erdvė, pradžiuginusi vilniečius. O kitus papiktinusi. Bet tie pasipiktinę gyvena, regis, Vyčio iliuzijoje, Laisvės kalvos maketą laisto dažais ir ją vadina betono gabalu – hiperbolizuoju, bet kodėl turi egzistuoti tik vienas pasirinkimas ir būtent toks, kurį garsiai šaukia grupė žmonių, nenorinčių susitaikyti su nauju pasauliu, kuriame jau yra daugiau nei viena nuomonė?
Kodėl Valstybinė kalbos komisija laike, kai esame neatsiejami nuo globalizmo, pradeda kalbėti, kad, negalima laisvės interpretacijoje, pliaže Vilniaus centre, vartoti žodžių „OPEN BEACH“ ir „Sharks. No swimming“? Aš jums atsakysiu taip, kaip rašiau įžangoje: maikonas, maikonas, maikonas! Bet man nuo to nė kiek ne geriau, nes tų, kurie vis dar gyvena vieno pasirinkimo iliuzijoje, ausys yra užblokuotos, jie nieko negirdi, nes nenori.
Nestoju ginti nei Vilniaus mero, nei pačios savivaldybės sprendimų. Man tik nesuprantama, kodėl Lukiškių aikštėje galima prekiauti šaukštais ir kelis kartus per metus siūlyti tas pačias dešreles su kopūstais – ir per Tautų mugę, ir per Kaziuko šurmulį, bet negalima įrengti erdvės miesto žmonėms, nes tai gali žeisti mus, mūsų istoriją, mūsų įsitikinimus.
Aš asmeniškai neįsižeidžiau. Priešingai – man gera, kad žmonėms smagu. O tai, matyt, turėtų būti vienas iš mūsų, kaip visuomenės, norų – savame mieste, savoje šalyje jaustis laisvai, gerai.
Bet ar įmanoma to pasiekti, kai vis dar turime įsitikinimą, kurį galima pavadinti „Vytis arba Vytis“? Kai turime suvokimą, kad turi būti tik taip, o ne kitaip? Ir tikrai ne dar trečiaip!
Tuomet ir tos dešrelės su kopūstais ne tokios atgrasios – buvo ant prekystalio jos pernai, buvo šiemet, bus ir kitais metais. Kaip ir Lukiškių aikštė – buvo, yra ir bus. Be paminklų, be erdvių miestiečiams, o tiesiog pilkas egzistencinis priminimas, kad mūsų laimė ir laisvė tegali būti galvose, bet ne veiksmuose.
O jei kitų miestų gyventojai džiaugiasi, kad tik Vilniuje taip vyksta, tuomet pažvelkite į save iš šalies. Žuvis pradeda pūti nuo galvos. Jei dar nėra supuvusi.
Bet – Vytis arba Vytis.
