Kartais tekdavo išklausyti priekaištus apie neva skleidžiamas Europos Sąjungai palankias religijos ir įsitikinimų laisvės idėjas, o kartais priekaištu būdavo pasitelkiama idėja, kad lietuvių tauta visais laikais buvo tolerantiška, žiūrėk, ir Vytautas Didysis atsivežė čia totorius ir karaimus, lietuviai juos priėmė, ir dabar gali tuo didžiuotis, todėl neverta kalbėti apie religinių mažumų patiriamą netoleranciją.
Tad šį kartą norėčiau plačiau aptarti šią gana paplitusią idėją apie lietuvių toleranciją kitataučiams ir pasitelkti ją kaip požiūrį ir galbūt sprendimą pabėgėlių priėmimo klausimui.
Pirmiausia turiu prisipažinti, kad kritiškai vertinu idėją, jog lietuviai yra tolerantiška tauta kitataučiams ir tokią idėją laikau greičiau suformuotu stereotipu nei realybe.
Pastarųjų kelių dešimtmečių įvairių empirinių tyrimų duomenys rodo tolerancijos kitataučiams, kitaip gyvenantiems ar kitaip mąstantiems stoką. Be to, šiame stereotipe aptinkame tam tikrų grupių išskyrimą, juk dažniausiai minimi totoriai ir karaimai, tačiau neužsimenama apie toleranciją kitoms etninėms grupėms, tokioms kaip žydai, rusai, lenkai ir pan. Tūlas skaitytojas turbūt numano, kodėl vienos grupės patenka į pasididžiavimo vertą santykį su kitataučiais, o kitos – ne. Šį kartą nesiplėsiu ir apsistosiu ties minėtom dviem grupėmis bei pačiu stereotipu.
Ar priimti Vytauto Didžiojo vardo vertą politinį sprendimą oriai sutikti pabėgėlius Lietuvoje, ar likti mindžikuoti vietoje ir gyventi svajose apie tolerantišką lietuvių tautą?
Socialiniuose moksluose stereotipas dažniausiai vertinamas neigiamai. Kuriamos strategijos, kaip juos įveikti, tačiau taip pat pripažįstama, kad stereotipus sunku keisti, nes jie sukuria visuomenėje solidarumo jausmą. Tad šį kartą siūlau pasitelkti minėtą stereotipą kaip kuriantį solidarumo jausmą naujos problemos – pabėgėlių priėmimui Lietuvoje – sprendimui.
Norėčiau atkreipti dėmesį į svarbų šio stereotipo aspektą – pasididžiavimą politiniu sprendimu priimti karaimus ir totorius į savo valstybę. Galbūt čia ir slypi šio stereotipo ilgaamžiškumo paslaptis? Galbūt politinis sprendimas ir jo pagrindu suformuota tolerancijos kitataučiams atmosfera ir buvo tas raktas, kuris leido remtis šiuo politiniu sprendimu ir formuotis mano minėtam stereotipui, vaizduojančiam lietuvių tautos toleranciją?
Sakysite, kaip galima sulyginti tai, kas buvo daugiau nei prieš pusę tūkstantmečio ir dabartinę situaciją? Tiesa, daug kas kitaip atrodo, bet jeigu pažiūrėtume iš politinių procesų perspektyvos, matytume, kad Lietuvos politikams atėjo didžių išbandymų metas.
Ar priimti Vytauto Didžiojo vardo vertą politinį sprendimą oriai sutikti pabėgėlius Lietuvoje, ar likti mindžikuoti vietoje ir gyventi svajose apie tolerantišką lietuvių tautą? Šioje vietoje norėtųsi pabrėžti žodį oriai, t.y. leisti šiems žmonėms gyventi, dirbti ir planuoti savo ateitį Lietuvoje, o ne puse lūpų svarstyti, kaip greičiau jais atsikratyti, ir demonstruoti, kad šis sprendimas paveiktas Europos Sąjungos.
Nesu istorikė, tačiau turbūt nesuklysiu, kad Vytauto Didžiojo sprendimas turėjo ir praktinių motyvų – pakviestieji turėjo būti naudingi valstybei kaip kariai ir amatininkai. Pabėgėlių priėmimas Lietuvoje taip pat leidžia kalbėti apie valstybei naudingą praktinę šių žmonių priėmimo pusę sprendžiant demografines bei ekonomines problemas.
Jau girdžiu prieštaraujančius balsus, kad pabėgėliai ne krikščionys. Taip, bet totoriai ir karaimai taip pat nebuvo ir nėra krikščionys. Totoriai – tie patys musulmonai, kurių labiausiai ir baiminamasi, kai kalbama apie pabėgėlių priėmimą. Žinoma, islamas įvairus, tačiau galima pasitelkti šalyje veikiančias musulmonų bendruomenes sklandesnei atvykstančiųjų integracijai.
Ilgaamžėje perspektyvoje yra galimybių istorijoje išlikti Daliomis, Algirdais ar Eligijais Didžiaisiais, kurie Lietuvoje leido apsigyventi sirams, irakiečiams ir afganistaniečiams.
Būtent iš Lietuvoje gyvenančių totorių istorijos galime pasimokyti, kaip musulmonams sekėsi integruotis, su kokiomis problemomis susidūrė ir kaip jas išsprendė. Humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai galėtų pasitarnauti ieškant integracijos kelių.
Apibendrinant, verta grįžti prie idėjos apie politinio sprendimo poveikį stereotipo formavimuisi. Jeigu vis dar prisimename, kad daugiau nei prieš pusę tūkstantmečio priimtas politinis sprendimas pasikviesti kartu gyventi kitataučius iki šiol daliai žmonių kalba apie lietuvių tautos toleranciją, galbūt atėjo metas panašiam naujam sprendimui? Politinei lyderystei, kalbėjimui su visuomene ir šių žmonių priėmimo naudos valstybei aptarimo.
Svarbu išklausyti šalies gyventojų baimes bei aptarti jų įveikos strategijas. Žinoma, tokio politinio sprendimo rezultatas nebus apčiuopiamas per artimiausius rinkimus, galbūt netgi teks kai ką paaukoti, bet ilgaamžėje perspektyvoje yra galimybių istorijoje išlikti Daliomis, Algirdais ar Eligijais Didžiaisiais, kurie Lietuvoje leido apsigyventi sirams, irakiečiams ir afganistaniečiams.
Dr. Milda Ališauskienė yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologė, Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro direktorė
