Ar tai sutapimas, kad Lietuvos politikos padangėje vis dažniau minimas Dievo vardas, o Katalikų bažnyčios hierarchai kviečiami į politines diskusijas? Sakyčiau, kad ne ir galima prognozuoti, kad dar ne kartą šiais metais viešai politikai minės Dievą, kviesis į renginius Katalikų bažnyčios atstovus ir mielai patys lankysis parapijų bažnyčiose, nes jau rudenį vyks rinkimai, kuriuose tikimasi, jei ne Bažnyčios užtarimo, tai bent Dievo pagalbos tikrai.
Tuo metu kritikai piktinsis religijos buvimu viešoje erdvėje, o religingieji džiaugsis, kad galbūt bus pagaliau išklausytos jų maldos ir su Bažnyčios bei politikų pagalba Lietuvoje nebeliks homoseksualių žmonių ir išsiskyrusių šeimų. Ir taip kiekvieno naujo politinio sezono pradžioje.
Kaip, pavyzdžiui, visuomenė turėtų vertinti faktą, kad vienos ar kitos religinės organizacijos vadovas lankosi valstybės institucijoje, laimina ir dalyvauja politinėse diskusijose?
Praėjus rinkimams dažniausiai Dievo paieškos politikos lauke sumažėja, tačiau valstybės institucijų geri darbai Bažnyčiai tęsiasi. Ypač tai buvo populiaru Algirdo Mykolo Brazausko laikais, kai klebonai su parapijų ūkinėmis problemomis kreipdavosi tiesiai į Vyriausybę.
Tad šių rinkimų kontekste, manau, kad aktualu dar kartą pažvelgti į politikos ir religijos sąveiką arba dar kitaip vadinamą religijos politizavimo procesą šių dienų Lietuvos politikos padangėje ir jo atgarsius visuomenėje. Dėl vietos stokos tenka apsiriboti, todėl šį kartą nekalbėsiu apie Katalikų bažnyčios hierarchų poziciją politinio gyvenimo atžvilgiu bei apie Lietuvos gyventojų religinio gyvenimo ypatumus.
Pabandykime įsivaizduoti, ar įmanoma visiškai atskirti religiją ir politiką? Greičiausiai, ne, nes religija yra kultūros dalis, o visi politikai yra žmonės užaugę tam tikroje kultūroje, tad visi jie, nesvarbu, kokių politinių pažiūrų būtų, turi ir savo požiūrį į religiją, t.y. religija užima jų gyvenime vienokią ar kitokią vietą.
Buvimas netikinčiu ar abejojančiu taip pat rodo tam tikrą santykį su religija. Tačiau kitas klausimas, ar tikintis politikas priimdamas politinius sprendimus įvertina, kaip jie veiks ir netikinčius žmones. Ar geba atsiriboti nuo savo tikėjimo ir pasižiūrėti plačiau, t.y. matyti ne tik savo tikėjimo bendruomenės interesus?
Pavyzdžiui, žiniasklaida pranešė, kad šiuo metu Lenkijos vyriausybės pilkuoju kardinolu vadinamas Jaroslawas Kaczynskis teigia, jog Katalikų bažnyčios vyskupų nurodymai politikos, ypač bioetikos, srityje jam yra nekvestionuojami ir vykdytini.
Prieš dešimtmetį apie savo tikėjimą ir jo pagrindu suformuotą požiūrį į homoseksualumą išsakė Italijos kandidatas į Europos Komisijos teisingumo komisaro pareigas Rocco Butiglione, kuris taip ir nebuvo patvirtintas minėtose pareigose. J.Kaczynskis neužima jokių oficialių pareigų Vyriausybėje, todėl atrodo, galėtų laisvai reikšti savo poziciją, tačiau nesibaigiančios kritiškai mąstančių lenkų demonstracijos verčia galvoti, kad tokie pasisakymai randa pritariančiųjų vykdomojoje valdžioje.
Tad galėtume klausti, ką daryti tiems gyventojams, kuriems vienos ar kitos religinės organizacijos vadovų nuomonė nesvarbi ir kurie turi kitokius įsitikinimus? Ir ką du minėti politikų atvejai pasako apie asmeninių tikėjimų bei viešosios politikos santykių sampratą?
Liberalios demokratijos kelią pasirinkusiose valstybėse gerbiama žmogaus teisė tikėti, religijos laisvė, galimybė pasirinkti ir keisti tikėjimą. Tačiau daugiau liberalios demokratijos patirties turinčiose valstybėse lyg ir geru tonu tapo pozicija savo tikėjimą laikyti asmeniniu dalyku.
Štai savo pirmosios kadencijos pradžioje prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat leido smalsaujantiems suprasti, kad tikėjimas yra jos privataus gyvenimo dalis, kuria ji nelinkusi dalintis. Tikėtina, kad viena iš tokio pasisakymo priežasčių galėtų būti ir jos patirtis Europos Sąjungos institucijose. Vakarų Europoje gana plačiai apmąstytas religijos ir valstybės santykių vaidmuo bei jo įtaka visuomenės sanglaudai įvairias istorijos etapais ir remiantis šiais apmąstymais formuojasi tikėjimo privatizavimo tradicijos.
Tačiau diskusijos apie religijos ir valstybės santykius išlieka aktualiomis religijos privatizavimo sąlygomis. Dėl sudėtingų religijos ir valstybės santykių istorinių aplinkybių Vakarų Europoje jautriai reaguojama į bandymus peržengti šių dviejų institucijų atskyrimo ribas, kurios, beje, gali būti kiekvieną kartą persvarstomos.
Klausiama, kokie valstybės ir religijų santykiai, kur ir kaip nubrėžiamos ribos. Kaip, pavyzdžiui, visuomenė turėtų vertinti faktą, kad vienos ar kitos religinės organizacijos vadovas lankosi valstybės institucijoje, laimina ir dalyvauja politinėse diskusijose?
Ką toks faktas pasako apie valstybės ir religijų santykius? Ar jis atspindi Konstitucijoje bei įstatymuose aptartus valstybės ir religijų santykius? Ir kaip šie santykiai atspindi visuomenės požiūrį į religijas, jų institucijų ir valstybės santykius? Tokie klausimai galėtų kilti visuomenės procesų stebėtojams ir kritiškai mąstančiai visuomenės daliai.
Bet grįžkime prie Lietuvos situacijos. Ką mes žinome apie Lietuvos gyventojų požiūrį į religijos ir politikos bei valstybės santykius? Gal iš tiesų, teisūs Lietuvos politikai, kurie remiasi Katalikų bažnyčios autoritetu ir viešai deklaruoja savo tikėjimą, nes tokiu būdu jie atspindi visuomenės nuomonę?
Lietuvos gyventojų apklausų duomenys leidžia teigti, kad keturi penktadaliai gyventojų yra tikintieji, vadinasi, kas penktas gyventojas – netikintis arba neapsisprendęs. Tad interpretuodami šiuos duomenis, galime teigti, kad politikai, kurie renkasi religinę retoriką ir flirtą su Bažnyčia, eliminuoja iš savo rinkėjų lauko vieną penktąją dalį šalies gyventojų.
2012 m. Vytauto Didžiojo universiteto sociologų komanda vykdė reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kurios rezultatai parodė, kad tik kas trečias tikintis respondentas pritarė, jog Katalikų bažnyčia turėtų aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime, tuo tarpu kas antras tikintis respondentas (50 %) tokiai minčiai nepritarė. Kas antras respondentas (53 %) pritarė teiginiui, kad religiniai lyderiai neturėtų daryti įtakos Vyriausybės sprendimams.
Trys ketvirtadaliai (75 %) respondentų nepritarė teiginiui, kad kunigai turėtų aktyviai dalyvauti rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus. Trys ketvirtadaliai (75 %) nepritarė teiginiui, kad kunigai turėtų dalyvauti politikoje, būti renkami į Seimą, Savivaldybių tarybas ir pan. Tokiais minėtos apklausos rezultatais Lietuvos visuomenė neišsiskiria iš kitų Europos valstybių, kurių tendencijos leidžia manyti, kad ateityje tikėtinas visuomenės dalies, palaikančios religijos eliminavimą iš politikos augimas.
Apibendrinant galime teigti, kad egzistuoja Lietuvos visuomenės dalis, maždaug ketvirtadalis, kuriai priimtinas religijos, ir konkrečiai Katalikų bažnyčios, dalyvavimas politiniuose procesuose arba politikų flirtas su religija.
Ši visuomenės dalis, tikėtina, tapatintųsi su viešai tikėjimą deklaruojančiais ir su religinių organizacijų vadovais, atvirai bendradarbiaujančiais politiniais klausimais politikais. Tačiau daugumai visuomenės religijos dalyvavimas politikoje kelia įvairius klausimus ir jausmus.
Grįžkime prie religijos ir politikos santykių rinkimų metu. Atrodo, kad jų metu dauguma Lietuvos politikų ypatingą dėmesį skiria pirmajai kategorijai tikinčiųjų potencialių rinkėjų ir gana retai atkreipia dėmesį į visuomenės daugumą, kuri gali būti, kad laukia konstruktyvios diskusijos apie religijos ir valstybės santykius ne tik rinkimų laikotarpiu, bet ir kasdien.
TAIP PAT SKAITYKITE: Milda Ališauskienė: Apie Vytautą Didįjį ir kitataučius (pabėgėlius?) Lietuvoje
Dr. Milda Ališauskienė yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologė ir Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro direktorė
