Tautinės valstybės sąvoka Vakarų pasaulyje tampa oksimoronu, t.y. prieštaravimu sau, nes gyvename didėjančios įvairovės sąlygomis. Taip, tautiniai judėjimai, imperijų byrėjimas, senųjų galios centrų – absoliutinės monarchijos, religijos – svarbos silpnėjimas po Didžiosios prancūzų revoliucijos Apšvietos laikotarpiu sudarė sąlygas rastis tautinėms valstybėms, kurių skaičius išaugo po kolonializmo nunykimo bei autoritarinių XX a. režimų žlugimo.
Visgi tradicinės tautinės ir religinės bendrijos, atvykėliai ar atvežtieji iš kolonijų, seni/nauji imigrantai, žmonių migracija pačioje Europoje, ekonominė integracija ir išaugusi valstybių tarpusavio priklausomybė politikoje, ekonomikoje, moksle ir t.t. suformavo didelę įvairovę visuomenėse. Ji nepanaikinama, o pagrindinis klausimas, kaip ją politiškai suvaldyti nesižvalgant į praėjusius ir negrąžinamus laikus.
Opozicija įvairovei, globalizacijai ir integracijai neatsirado per naktį ir greitai neišnyks, nes atstovauja nepatenkintųjų status quo balsus ir yra demokratijos bei diskusijų dalis.
Įvairovė ir socialinė bei ekonominė kaita yra daug kam nepriimtina, nes sukuria nesaugumo ir nestabilumo jausmus – daug kas yra kitaip nei seniau. Dėl globalios ekonomikos, greitai perkeliamų darbo vietų ten, kur mažesni kaštai, dėl visuomenių multikultūriškumo, terorizmo išpuolių, kyla nepasitenkinimas esama situacija dažniausiai tarp dalies darbininkų, mažiau išsilavinusių, vyrų ir mažiau pasiturinčiųjų.
Be to, valstybės nėra tokios suverenios, kaip manoma. Jos įsitraukę į daugelį ekonominių ryšių ir tarptautinių sutarčių, kurios sudaro bendras taisykles, palaiko taiką ir skatina kompromisus, kartais net suverenumo sąskaita. Tam taipogi kyla opozicija.
Donaldo Trumpo, Nigelo Farage'o, Marine Le Pen iškilimas, pusės Austrijos balsų atidavimas už kraštutinių dešiniųjų atstovą šiemetiniuose prezidento rinkimuose, radikalių dešiniųjų nuotaikų atsiradimas Skandinavijos šalyse, Nyderlanduose, Austrijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje rodo, jog nepasitenkinimas atstovaujamas parlamentuose ir vyriausybėse.
Opozicija įvairovei, globalizacijai ir integracijai neatsirado per naktį ir greitai neišnyks, nes atstovauja nepatenkintųjų status quo balsus ir yra demokratijos bei diskusijų dalis. Tačiau problema kyla, kai tiek britų pasitraukimo iš ES, tiek naujos kraštutinės dešiniosios populistinės partijos, renkančios vis daugiau balsų, linkę kliautis daugiau iracionaliom emocijom nei argumentais.
Atpirkimo ožių dėl esamų politinių ekonominių ir socialinių problemų paieška (imigrantai, vietiniai ir europiniai, musulmonai, biurokratai, elitas, ES) lydima šlovingos praeities nostalgijos, brukama kolektyvine atsakomybe kitokiems, faktų iškraipymu ir kartais net neapykantos kalba ir aktais.
Ar tai būtų referendumai, ar rinkimai, žaisti emocijomis yra lengviau nei argumentais, kurių niekas nenori klausytis. Emocija tampa dogma, tapatybės dalimi, prieš kurią argumentas bejėgis. Argumentų kova reikalauja išmanymo ir išminties, o populizmas atmeta ligšiolinę išmintį, demokratinių institucijų ir ekspertinę patirtį bei per bėdų įvardinimą neapčiuopia jų šaknų bei nesiūlo realių sprendimų, kurie reikalautų argumentų, o ne emocinio pasidavimo.
Ieškoti kaltųjų yra lengviau nei ieškoti derybom grįstų politinių sprendimų. Demokratijos idėja ir pačios ES veikla remiasi kompromisais sudarant koalicijas, sprendžiant politines problemas. Greiti ir populistiniai sprendimai praktikoje neveikia.
Suomijos, Norvegijos pavyzdžiai rodo, kad dešinieji populistai patekę į vyriausybę priversti pamiršti savo emocinius išpuolius prieš sistemą, elitą, patys tampa problemas sprendžiančio elito dalimi ir jų žavesys nublėsta. Kai kur, prisimenant ir Lietuvos atvejį, populistai ir radikalai neištempia daugiau nei vieną parlamento kadenciją.
Visada išlieka iššūkis, kiek malkų populistai gali priskaldyti, jei ne jiems teks srėbti košę vėliau. Europa, aišku, nestokoja iššūkių ir problemų, pradedant ilgom ir gremėzdiškom demokratinėm procedūrom ir baigiant Rusijos grėsme, šluba Graikijos ekonomika, terorizmo ir nelegalių migrantų iššūkiais, tačiau tik argumentų, o ne emocijų konkurencija gali išlaikyti taikos, sutarimo ir problemų sprendimus. Karštos galvos toli neveda.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Giminės, draugai ir artimieji Baltijos šalyse
Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius, Viešojo administravimo katedros vedėjas
