Kita vertus, užsienio politika yra susijusi su saugumo užtikrinimu. Artėjantis NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje liepos mėnesį, Rusijos nerimastingumas pašonėje vers intensyviai kalbėti apie saugumo užtikrinimą Šiaurės Europoje ir diplomatams atostogų tuo metu tikrai nebus.
Kiekviena valstybė nori užtikrinti savo piliečiams saugumą, gerovę ir nacionalinę kultūrą. Užsienio politika prisideda prie to. Visgi mažoms valstybėms meniu yra gan trumpas: šlietis prie stipresnės ir vertybiškai artimos valstybės, burtis prieš stipresnį, bet priešišką ir jungtis į tarptautines organizacijas, nustatančias bendro elgesio normas visiems nariams, nepaisant jų galios.
Kita vertus, dauguma šalių pasaulio arenoje nėra didelės ir jų dydis, paprastai išreikštas poveikio galimybėmis, verčia ieškoti panašaus dydžio, patirties, vertybių ir panašių problemų kamuojamų partnerių. Taip randasi valstybių grupės, kurias sieja bendrumo jausmas – tapatybė.
Esminis klausimas – kas mūsų draugai, giminės ir artimieji už mūsų valstybės ribų? Kieno dalimi mes esame?
Ji gali turėti kelis lygmenis. Individai priklauso skirtingoms rasėms, tautybėms, klasėms, lytims ir t.t. Valstybės taip pat turi kelis identiteto lygmenis: subvalstybinį šalies viduje (pvz., Žemaitija), nacionalinį (Lietuva), regioninį tarpvalstybinį (Skandinavija) ir, mūsų atveju, europinį bei Vakarų pasaulio. Visi jie gali būti skirtingai išreikšti.
Dažniausiai subvalstybinis ir nacionaliniai identitetai būna stipriausi, nes mes jaučiame tamprų ryšį su savo regiono žmonėmis, tradicijomis, dialektu, pasiekimais, įžymybėmis, netgi specifiniais gėrimais ir valgiais – paklauskit suvalkiečių, kaip atsirado lietuvių norminė kalba ar kas davė ryškiausias tautinio atgimimo žvaigždes. Nacionalinis tapatumas buria žmones kalbos, kultūros, istorijos, pilietybės, politinio projekto pagrindais. Tarpvalstybinis identitetas yra silpnesnis, nes jis išeina už „pilietinės tautos“ ribų, yra daugiau užsienio politikos dalis. Joje ir ieškome mums artimiausių šalių, priskiriamų regionams.
Regionai, kaip valstybių grupės, turi ribas, simbolius, netgi institucijas. Pvz., Šiaurės Ministrų Taryba, Skandinavijos ribos ar Baltijos kelias leidžia identifikuoti šalių grupes. Išoriniai stebėtojai kartais priskiria valstybes grupei, remiantis tiesiog istorija.
Antai „Financial Times“ laikraštis kartais nesibodi vadovautis šaltojo karo laikų stereotipais ir visos valstybės už buvusios „geležinės uždangos“ – nuo Estijos iki Kazachstano yra tiesiog „Rytų Europa“, nors, pvz., Rusija visą ES ir NATO vadina „Vakarais“.
Kitų požiūriai egzistuoja kartu su mūsų pačių požiūriu. Čia esminis klausimas – kas mūsų draugai, giminės ir artimieji už mūsų valstybės ribų? Kieno dalimi mes esame? Nors britų politikai kažkada teigė, kad jie neturi nei draugų, nei priešų – tik interesus, bet realybė yra gerokai painesnė.
Valstybės turi artimesnes partneres nei kitos. To bendrumo pagrindai gali skirtis ir dėl to įdomu pažiūrėti, kas yra artimi mums, lietuviams, o tuo pačiu latviams ir estams. Ar mes sudarome bendrą regioną, ar priklausome skirtingiems? Ar Lietuva yra Vidurio Europa, kaip sufleruoja Vilniaus architektūra, o Estija yra posovietinė Skandinavija, prisiminus kadaise išsakytus Estijos prezidento T.H.Ilveso žodžius?
Tai iš daliess leidžia atskleisti Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų vieši pasisakymai nuo 2014 m. kovo mėnesio (Estijoje – 50, Latvijoje – 68, Lietuvoje – 87).
Pasirinktas atskaitos taškas – Rusijos įvykdyta Krymo okupacija, po kurios subruzdo pasaulio politikai. Įdomu, ką nuo to laiko Lietuvos, Latvijos bei Estijos aukščiausio lygio politikai paskelbė, kas yra mūsų artimi draugai.
Tarp keturių galimų regioninių orientacijų (Baltijos, Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos jūros) daugiausiai nuorodų sulaukia trišalis baltiškas regionas (Estijoje 58 proc., Latvijoje 71 proc., Lietuvoje 61 proc.). Šiaurietiškos/skandinaviškos nuorodos pas estus sudaro 12 proc., pas latvius 15 proc., o pas lietuvius 18 proc.
Viešų politinių pareiškimų, kuriuose politikai siunčia žinią rinkėjams, partneriams, konkurentams ir priešams, turinys atskleidžia, jog trišalis baltiškas identitetas yra vyraujantis visose trijose šalyse.
Visų trijų aukščiausio lygio politikų trišališkumo suvokimas yra kone identiškas ir priskyrimas save Baltijos šalims yra stipriausias lyginant su kitais regionais.
Estijai „baltiškumas“ reiškia karinį bendradarbiavimą, NATO, geografijos ir geostrateginės vietos svarbą, Baltijos kelią, sugrįžimą Europon bei SSRS okupuotas Baltijos valstybes kaip geriausias visoj Sovietų Sąjungoj. Latvijoje „baltiškumas“ yra bendradarbiavimas saugumo srity, Baltijos kelias, sugrįžimas į Europą, vienybė ir nelegali sovietinė aneksija.
Lietuvos prezidentei „baltiška“ idėja apima Baltijos kelią, sėkmės istoriją, laisvės siekį, energetinį saugumą ir NATO. Visų trijų aukščiausio lygio politikų trišališkumo suvokimas yra kone identiškas ir priskyrimas save Baltijos šalims yra stipriausias lyginant su kitais regionais.
Visi prisimena, kai tuometinis Estijos užsienio reikalų ministras T.H.Ilvesas 1999 m. vieną kitą kartą pareiškė, jog Baltijos trišalės tapatybės nėra, o Estija yra Šiaurės Europos valstybė. Esmė ta, kad nei tuomet, nei dabar Estija neatsiribojo nuo „baltiškos“ idėjos.
Lenkijos leidinio "Rzeczpospolita" 2015 m. gruodį paklaustas, ar Estija jaučiasi artimesnė Skandinavijos šalims, jis atsakė: „Tai pernelyg supaprastinta. Kai kuriais aspektais mes esame labai artimi Švedijai ir Suomijai. Saugumo problemose mes aiškiai esame skirtingoje situacijoje nei Suomija ir Švedija, kadangi jos prieš NATO. Mes mylime NATO. Iš esmės, mes – labai geri NATO nariai. <...> Kalbant apie spaudos laisvę, esame greta Suomijos ir Švedijos, ir Danijos. Interneto laisvėje esame aukščiau nei Suomija ir Švedija, ir Danija. Esame skirtingose kategorijose, žiūrint į skirtingas problemas. Gynybos srity esame aiškiai labai proatlantiški. Asmens laisvių srity mes tarsi aiškiai liberalūs. Kaip pažiūrėsi.“
Šiaurietiška tematika yra antra pagal stiprumą politinėse kalbose. Estijai, Latvijai ir Lietuvai ji reiškia bičiulius gynybos bendradarbiavime, NB8 bendriją, bendras vertybes, ekonominę erdvę ir saugiausią bei turtingiausią Europos regioną.
Iš prezidentų diskurso beveik išnyko asociacijos su kadaise populiaria ir laisvės siekiančia „Vidurio ir Rytų Europa“, o „Rytų Europa“ matoma kaip problemų turinčios ES rytų kaimynystės šalys.
Iš esmės, niekas nepasikeitė nuo 2004 metų, išskyrus ryškesnį šiaurietišką dėmenį. Patirties, grėsmių saugumui, SSRS palikimo, Rusijos kaimynystės ir europeizacijos keliamos temos sudaro baltiškosios Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikų regioninės tapatybės DNR. Kiekvienas identitetas apima tam tikras pasididžiavimo ir sėkmės istorijas, tačiau baltiškasis politinis naratyvas to stokoja.
Pokomunistinės transformacijos sėkmės pavyzdys kitiems Rytų Europoje yra menkai išreikštas. Skeptikai visada gali pareikšti, kad politinė kalba yra tik tauškalai. Visgi, politinė kalba yra įpareigojanti ir demokratiniame kontekste reikalaujanti atskaitomybės ir atsakomybės – politikus stebi draugai, konkurentai, žiniasklaida ir pilietinė visuomenė.
Palaiminti yra ateities istorikai, kuriems atverti archyvai ir būsimos autobiografijos leis papildyti politinio diskurso analizę. Ir kiekvienas galėtų kritikuoti, jog politinės kalbos neveda į trišalius bendradarbiavimo projektus.
Atsakymų yra du: metaforiškas ir pragmatiškas. Šeimos nariai turi skirtingus interesus, hobius, karjeras, bet jie nenustoja būti šeimos nariais – jausmas neišnyksta. Žvelgiant pragmatiškai, tiek saugumo, tiek gerovės klausimus geriau spręsti su pagrindine saugumo tiekėja NATO ir didžiausia rinka ES – trišalis projektas per silpnas tai užtikrinti. Nepaisant to, regioninės simpatijos ir empatijos argumentai – Baltijos pusėje, kuri vis labiau žvalgosi į Šiaurės Europą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Saugumas Šiaurės Europoje – vakar, šiandien, rytoj
Prof. dr. Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjas
