Lietuva yra matoma kaip maža valstybė ar maža galia. Tai tiesa, jei savo šalį lyginsime su Brazilija, Vokietija ar bet kuria kita svarbia tarptautinės politikos veikėja. Tačiau, jei lyginsimės su Latvija, Moldova ar Urugvajumi, „mažumas“ ištirpsta, primindamas, jog valstybės dydis yra reliatyvi sąvoka, priklausanti nuo to, su kuo turime reikalų pasaulyje ar Šiaurės Europos regione. Tarptautinę darbotvarkę daugiausia kuria didžiosios valstybės ir organizacijos kol kas dar dominuojančio Vakarų pasaulio: JAV, ES, Kanada, Australija, Japonija, NATO, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas etc.
Maža valstybė gali „didėti“, jei ją kiti tarptautinės politikos dalyviai pripažįsta kaip indėlį prisidedant prie tarptautinės taikos, saugumo ir regioninio stabilumo ar vertybių plėtros.
Plačių regioninių ambicijų nestokoja Kinija, Indija, Rusija, Brazilija, galvas kartais kelia Meksika, PAR, Iranas, Indonezija, Saudo Arabija. Tačiau mažų valstybių pasaulyje yra daugiau ir jos visos turi suvereniteto lygybę tarptautinėje teisėje. Be to, valstybių dydis yra dalinamas pagal politinį, ekonominį, karinį svorį ir savivoką. Liuksemburgas, Belgija, Norvegija, Danija, Švedija gali būti suvokiamos kaip mažos, tačiau jos yra aktyvios valstybės politiškai, diplomatiškai ir finansiškai tarptautinėje erdvėje bei nematančios savęs politikos autsaiderėmis.
Mažos šalys yra linkusios išlikti ir pasireikšti. Prie to prisideda jų dalyvavimas tarptautiniuose reikaluose, statusas ir reputacija. Mažieji veikėjai jungiasi į tarptautines ir regionines organizacijas, kliaunasi tarptautine teise, nes tai yra tarptautinės politikos „eismo taisyklės“, kurios sudaro saugesnę aplinką valstybių veiklai.
Mažos valstybės siekia būti naudingos bei pastebėtos tarptautinėje politikoje, atsižvelgiant į didžiąsias veikėjas, kurios prisiima atsakomybę ir lyderystę už tarptautinės tvarkos ir saugumo palaikymą bei užtikrinimą. „Mažiukų“, negalinčių nustatinėti pasaulinės darbotvarkės ar ją apčiuopiamai keisti, pastebėjimas susijęs su jų statusu ir reputacija.
Statusas – tai valstybės padėtis hierarchinėje valstybių ir tarptautinių veikėjų sistemoje. Aukščiausiai stovi daugiausiai galinčios pakeisti šalys ir organizacijos, tačiau nereikia nurašyti ir mažų galių. Reputacija yra siejama su tuo, kaip valstybė yra matoma kitų veikėjų. Mažos valstybės yra gan sunkiai ir lėtai integruojamos į globalią politiką ir čia tarptautinės normos, identitetas bei patrauklios idėjos tampa svarbiais įrankiais mažų valstybių poveikiui. Šalia galios ir tarptautinių institucijų, atsirado pasikeitimas idėjomis ir gerosiomis patirtimis, kas mažosioms valstybėms suteikė galimybę kitaip formuoti savo užsienio politiką.
Valstybės gali veikti kaip „normų šalininkės“ ir taip bandyti paveikti tarptautinę politiką. Jos normų pagrindu (pagalba, demokratizacija, konfliktų reguliavimas, aplinkosauga, ir t.t.) gali įsitraukti į derybas su kitomis valstybėmis, į globalios darbotvarkės derinimą bei įgyti „gerųjų“ reputaciją ir pagerinti savo statusą, pakylant valstybių hierarchijoje. Pvz., Skandinavijos šalys, Olandija, Šveicarija tarptautinėje bendruomenėje užima lyderių vaidmenį stiprinant priimtinus standartus, nešališkumą ir tarpininkavimą, siekiant švelniosios (patrauklumo) galios moralinėje dimensijoje.
Mažų valstybių dydis auga su aukšta moraline įtaka, o statuso siekimas leidžia nesivaržyti su didžiaisiais dėl kietojo (politinio, karinio, diplomatinio) poveikio.
Paprastai tariant, mažos valstybės, naudodamos savo moralinę reputaciją, siekia pagerinti savo statusą tampant „gerąja galia“. Moralinė atsakomybė yra svarbi tarptautinėje sistemoje, ypač taikos ir saugumo plotmėje. Tai – kaip tam tikras svarbaus tarptautinio statuso ir švelnios galios prekinis ženklas. Maža valstybė gali „didėti“, jei ją kiti tarptautinės politikos dalyviai pripažįsta kaip indėlį prisidedant prie tarptautinės taikos, saugumo ir regioninio stabilumo ar vertybių plėtros. Ką šiame kontekste gali ir turi daryti Lietuva? Apie tai – kitą kartą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Politinės kairės dilemos
Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius.
