Turintys sveiką protą nesiūlo šiandieną nei rusiškojo, nei kiniškojo patyrimo. Tiesa, pasigirsta lenkiškojo ar vengriškojo tautinio-socialinio-populistinio konservatizmo gerbėjų balsai, bet tai kol kas neatrodo nei pakankamai rimta, nei įtikinama.
Šiomis dienomis, vykstant konkurencinei kovai dėl LSDP pirmininko posto, vėl ištraukta Skandinavijos korta. Anot į antrą turą pakliuvusio kandidato G.Palucko: „Žinutė – paprasta: didesni atsinaujinimai, nei juos akcentuoja A.Butkevičius, ir labai paprasta žinia – skandinaviškas socialdemokratinis modelis.“ Mintis ne nauja, bet reikia tiksliau žinoti, kas yra „Skandinaviškas socialdemokratinis modelis“.
Iki šiol tikros socialdemokratinės politikos Lietuvoje nebuvo itin daug. Pirma, prie to prisidėjo pokomunistinė transformacija. Viena iš jos dalių buvo rinkos ekonomikos sukūrimas. Lietuva, teigia prof. Zenonas Norkus, sekė liberalios rinkos ekonomikos, kaip kitos Baltijos šalys, o ne koordinuotos ekonomikos, kaip Slovėnija, keliu.
Liberalios rinkos kūrimo ir valstybinio turto pri(ch)vatizacijoje rankeles pasišildė ne viena valdžios partija 1990-2000 m. Antra, socialdemokratų gretose nebuvo tikėjimo greitu socialdemokratinių principų įgyvendinimu. A.Brazauskas manė, jog liberalizmas – tai socialdemokratija iki tam tikros ribos, o A.Butkevičiaus vyriausybė atsisakė įvesti prieš 2012 m. rinkimus žadėtus progresyvinius mokesčius ir labiau rėmė liberalųjį darbo kodeksą, nei tradicinių socialdemokratų partnerių profsąjungų interesus. Tarp 2012 ir 2015 metų Lietuvos socialinė nelygybė, kurią matuoja Gini koeficientas (Eurostat duomenys), išaugo nuo 32 iki 37,9 – Lietuva tapo antra didžiausią nelygybę turinti valstybė po Serbijos.
Liko ir dažnai LSDP kritikuotų konservatorių bei liberalų „naktinės“ mokesčių reformos įvesti konkurenciniai „krepšelių“ universitetams principai ir padidintas PVM. Tik kai LSDP buvo mažumos vyriausybėje 2006-2008 m., vadovaujant G.Kirkilui, buvo įvestas socialinio teisingumo siekiantis nemokamas pradinukų maitinimas ar dvejų metų motinystės (tėvystės) pašalpų atostogos. Tačiau tai neatsvėrė visuminio LSDP kaip palankios (stambiam) verslui partijos įvaizdžio.
Dabartinės diskusijos apie partijos kryptį socialdemokratų gretose yra natūralios, nes partijos pralaimėjimas rinkimuose, valstiečių ir žaliųjų dominavimas koalicijoje bei lyderio rinkimai verčia LSDP ieškoti naujų idėjų ir gerųjų patirčių.
Natūralu, jog akys pirmiausiai krypsta į kaimynines Skandinavijos valstybes. Jose socialdemokratų „aukso amžius“ buvo 1970-2012 m., kai Danijoje, Norvegijoje ar Švedijoje socdemai sudarydavo 9 iš 10 mažumos vyriausybių, o Švedijos socialdemokratais nepertraukiamai valdė šalį 1936-1969 m. Šiuo metu kairiųjų vedama vyriausybė tėra tik Švedijoje, nors dar prieš keletą metų socdemai valdė Danijoje bei Norvegijoje.
Socialdemokratai yra bene svarbiausi politiniai vadinamojo „Skandinavijos trečiojo kelio“ (tarp kapitalizmo ir socializmo) architektai po Antrojo pasaulinio karo. Modelio esmė, paprastai tariant, yra kompromisas ir pasitikėjimas.
Pirma, tai konsensusas tarp viešojo sektoriaus ir laisvos rinkos. Pripažindami privačios nuosavybės ir laisvos rinkos svarbą, šiauriečiai didino valstybės vaidmenį ekonomikoje. Net ir dabar viešasis sektorius įdarbina apie 30 proc. darbingo amžiaus žmonių, kai EPBO vidurkis yra apie 15 proc. Gerovės valstybė, grįsta progresyviniais ir gan aukštais mokesčiais, iki pusės BVP perskirstymu ir paskirstymu per biudžetą valstybės reikmėms derina rinkos ir valstybės vaidmenis ekonomikoje. Aktyvi ir solidarumą puoselėjanti „nuo lopšio iki kapo“ gerovės valstybė yra kertinė šiaurietiškojo identiteto dalis.
Antra, skandinaviškojo modelio dalis yra korporatyviniai „geležinio trikampio“ (valdžios, darbo ir kapitalo) susitarimai nuolatinių derybų keliu ieškant geriausių ekonominės politikos krypčių. Interesų grupės (profsąjungos, darbdaviai) yra įtrauktos į diskusijas siekiant visiems priimtino kompromiso.
Trečia, valdžios ir opozicijos santykiai Skandinavijoje (mažiau Islandijoje ir Suomijoje) yra grįsti tampriu bendradarbiavimu, atsižvelgiant į kai kuriuos opozicijos reikalavimus. Tai sudarė sąlygas stabilioms ir ilgalaikėms mažumos vyriausybėms. Kompromiso kultūra neįmanoma be pasitikėjimo. Pagal vertybių tyrimus, pasitikėjimo srityje šiauriečiai yra aukščiausiose pozicijose. Piliečiai pasitiki institucijomis (virš 50 proc; ES-27 rodiklis – 33 proc., Rusijoje – 25 proc.), vieni kitais, moka aukštus mokesčius, pasitikėdami, jog valstybinės institucijos yra skaidrios, atsakingos ir atskaitingos.
Pasitikėjimas yra vienas svarbiausių bendradarbiavimo ir konsensuso elementų. Šiaurės šalys yra atviros ir konkurencingos (sic! – darbščios ir inovatyvios) ekonomikos, nuolat investuojančios į žmogiškąjį kapitalą, įtraukiančios moteris į darbo rinką ir pasižyminčios stipria asmens ir žmogaus laisvių bei teisių gynyba ir lyčių lygybe. Be abejo, imigracijos, nacionalizmo politikoje problemos nesvetimos ir šiauriečiams, bet įvairiuose pasauliniuose reitinguose skandinavai pirmauja, o po 2009 m. kilusias ekonomines negandas įveikė gan spėriai, išskyrus vėliau atsigavusius islandus.
Skandinaviškas trečiojo kelio modelis nėra paruoštukė socialiniam ir ekonominiam progresui dėl šiaurietiškos istorinės, kultūrinės specifikos, kuri kol kas gali skirtis nuo lietuviškosios, tačiau Lietuvos kairiesiems pateikia pakankamai daug minčių pamąstymui apie skurdo, socialinės atskirties bei teisingumo, (e)migracijos, solidarumo, trišalės tarybos, efektyvios valstybės vaidmens ekonomikoje, kompromiso politikos kultūros klausimais. Paklausa visuomenėje tam yra, bet pasiūla Lietuvoje iki šiol buvo per menka.
Dr. Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Nuobodi politika? Argi?
