Atsakymas aiškus kaip dieną – kalti teroristai. Visgi konservatyvių ir nacionalistinių pažiūrų atstovai net ir Lietuvoje kartoja it užstrigęs patefonas, jog dėl teroristinių atakų kalti esame mes patys, kitaip tariant, dėl susiklosčiusios situacijos kalta „palaida“ politinė ir perdėm (moraliai ir reliatyviai) liberali Vakarų gyvensena, ES „minkštakūniškumas“ ir savirefleksijos stoka, o islamas yra tiesiog priešas.
Balnokim, broliai, žirgus, paduok, sesule, kardą ir gal dar S.Huntingtono „Civilizacijų konfliktą“: regis, tuoj prisijungsim prie Arbatėlės judėjimo JAV ar bent prie Donaldo Trumpo sapalionių.
Alternatyva daugiakultūriškumui ir įvairovei yra grįžimas prie prievartos bei konfliktų.
O visi, kurie nėra konservatoriai, yra liberalai, net ir krikdemai, akcentuojantys Jėzaus meilę, įvairovės lygybę ir aukojimąsi. Visa tai yra klaidingas sarkazmo ir desperacijos požiūris. Jis veda į stereotipus, nepakantumą ir vos ne froidistiškai pasąmoninį „kitokių“ eliminavimo iš savo būties lauko troškimą. Dabar apie viską iš eilės.
Pirma, daugiakultūriškumas ir įvairovė Vakarų visuomenėse yra postmodernaus pasaulio realybė. Dėl socialinių bei ekonominių priežasčių, politinių persekiojimų ir istorinių aplinkybių Europoje tikriausiai nerasime valstybės, kurioje nėra kitos tautybės, religijos, rasės žmonių.
Ar tai būtų tautinės bendrijos Lietuvoje, ar dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių Anglijoje ir Airijoje, ar turkai Vokietijoje, musulmonai Prancūzijoje ir t.t. Šimtmečius ir dešimtmečius Vakaruose taikiai sugyvena įvairios kilmės ir pažiūrų žmonės.
Niekas neneigia atsirandančių ir pranykstančių socialinių, ekonominių, etninių įtampų, tačiau vakarietiškas kelias kol kas yra geriausias suvaldyti šiuo metu esančią ir toliau tik didėsiančią visuomenės įvairovę. O smurtą sėjantys ir religija besidangstantys psichopatai tik įrodo, jog negali susitaikyti negalėdami laisviems žmonėms primesti savos tiesos bei gyvenimo supratimo.
Alternatyva daugiakultūriškumui ir įvairovei yra grįžimas prie prievartos bei konfliktų. Beje, Lietuvos pagal dabartines demografines tendencijas taip pat laukia imigracija – tad įvairovės (arba rusakalbių) tik padaugės, bet mes lietuviai, įvaldę LDK palikimą, lengvai susitvarkysime. Tereikia tų (ne)lemtų vietovardžių ir asmenvardžių klausimą išspręsti. Norėčiau pastebėti, jog tai buvo ironija.
Antra, pačios ES sukūrimo esmė pirmiausia yra taikus sambūvis. Visi laisvi žmonių, prekių, kapitalo judėjimai, bendra rinka ir integracija yra tik išvestinės. Pamatinė Europos vienijimosi idėja yra ne kariauti, o susitarti. Todėl sprendimų priėmimo procesas ES trunka taip ilgai.
Pora pasaulinių karų atvedė politikus į protą, jog konsensuso ieškojimas yra geriau nei švaistymasis peiliais. Dabartinės Europos atsiradimas rėmėsi tiek judėjų, krikščionių ir tų pačių musulmonų religiniu, politiniu, moksliniu, kultūriniu palikimu, tiek Antikos, Renesanso ir Apšvietos idėjomis.
Taip, Europa šiandien yra pakankamai sekuliari ir liberali, o nacionalizmo ir religingumo politinės idėjos yra paliekamos asmeniniam pasirinkimui dėl paprastos priežasties – jos politiškai buvo konfliktiškos, nes tikėjo arba tautos (dažnai etnokultūrinio) išskirtinumo, arba religijos kaip vienintelės tiesos pranašumo idealais. Tai dažnai, kaip liudija istoriniai įvykiai, baigdavosi kruvinai ir gali vėl taip baigtis, jei bandysime įtvirtinti vieną tiesą.
Trečia, Europos bendrumas nėra vien tik abstrakčiai skambančios demokratijos, rinkos ekonomikos, įstatymo viršenybės (nors pastaroji įvykdo teisingumą visiems pagautiems nusikaltėliams), žmogaus teisių, tolerancijos ir pagarbos principai.
Tai, už ką mes galime kovoti, yra, kaip lapkričio 15 d. „Financial Times“ rašo Simonas Schama, „laimės siekimo“, „laisvės“ ir „gyvenimo“ idealai: šeimos kūrimas, menas, kulinarija, dvasingumo puoselėjimas, muzika ir aibė kitų mums gyvenime prasmingų dalykų, kitaip tariant, visa tai, dėl ko esame laisvi džiaugtis pasirinktu gyvenimo būdu Vakarų visuomenėje.
Religijos atskyrimas nuo valstybės galios, skirtingų pažiūrų žmonių nediskriminavimas, sugyvenimas be prievartos ir bauginimo, žodžio laisvė be neapykantos kurstymo ir yra mūsų, europiečių ir vakariečių, vertybės, kuriomis gyvename, kurios mums patinka ir kurias atkakliai giname, nors gal kam gali atrodyti ir kitaip.
Europa ne kartą susidūrė su terorizmu ir nepakeitė savo gyvenimo būdo. Ir nepakeis. Tai teroristus ir siutina.
Ketvirta, Vakarų visuomenės ir valstybės yra pakankami stiprios esamų iššūkių akivaizdoje. Pakankamai liberalios pakraipos „New York Times“ skiltininkas ir Nobelio premijos laureatas Paulas Robinas Krugmanas aiškiai argumentuoja, jog vyriausybių ir politikų, kurie bandytų įsiteikti teroristų reikalavimams, iš esmės nėra – tad baikime virkauti, jog liberalūs Vakarai jau parklupdyti savo liberalios gyvensenos. Ji yra aršiai ginama.
Teroristai yra blogis, kurio ne vieną planą Europoje ir už jos ribų suardė teisėsaugos struktūros. Visko susekti neįmanoma, tačiau kovos su terorizmu priemonės plečiasi nuo karinių intervencijų iki švietimo. Nelegalūs migrantai lieka nelegaliais, tuo užsiima atitinkamos tarnybos.
Visgi kurti „baubus“ iš žmonių, bėgančių nuo prievartos ir karo, kaip kadaise tai darė lietuviai, yra atpirkimo ožių ieškojimas ir neišmanymas. Migracijos politika nėra liberali, bet selektyvi, kadangi stengiasi atrinkti tiek nepavojingus asmenis, tiek tuos, kuriems iš tiesų reikia laikinos pagalbos, tiek, būkim atviri, ekonomiškai naudingus žmones.
Penkta, palieku islamo vertinimą specialistams, tačiau dėti lygybės ženklą tarp islamo ir smurto yra trumparegiška. Žinoma, islamo vardu besidengiantys fanatikai kelia pavojų ir turi būti neutralizuoti, bet ekstremistai nereprezentuoja religijos, o veikiau dengiasi ja kaip savaip interpretuotina idėja – ne jie vieni taip darė istorijoje.
Kolektyvinė atsakomybė yra pavojingas stereotipas – juk išgamos, talkinę naciams žudant savo bendrapiliečius žydus Lietuvoje, nepaverčia lietuvių žydšaudžių tauta. Be to, ekstremizmui ir terorizmui rastis nepakanka vien religinių veiksnių – už to gali slypėti sudėtingos socialinės ir ekonominės sąlygos, tikslinis radikalių idėjų finansavimas ir pan.
Esamos tragedijos Paryžiuje, terorizmo bei religinio ekstremizmo akivaizdoje Vakarų ir ypač Europos valstybių politikai pakankamai griežtai reaguoja į smurto ir netolerancijos apraiškas – pakantumo ir saviplakos tame nėra. Yra noras siekti teisingumo ir sustabdyti ekstremizmą.
Ar nustojo veikti įstatymai, teismai, policija, ar valstybėse gatvėse nepaliaujamai siautėja radikalūs musulmonai? Apsidairykime ir atsikvošėkime, negniauždami kumščių. Europa ne kartą susidūrė su terorizmu ir nepakeitė savo gyvenimo būdo. Ir nepakeis. Tai teroristus ir siutina.
O siūlymai nušluoti „Daesh“, išrauti ekstremizmą musulmonų bendruomenėse, saugoti sienas ir sunaikinti žmonių kontrabandos tinklus yra savaime aiškūs ir nuolat vyksta. Tik sidabrinės kulkos dar neišrado nei viena valstybė.
Terorizmas, nepaisant vis dar jaučiamo nesenų įvykių skausmo, yra aktualus, bet jis nėra vienintelė problema ir jis nesugriaus Vakarų ekonomikos, gyvenimo būdo ar civilizacijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Ar Lietuva nori būti Vidurio Europoje?
Prof. dr. Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas
