Didžiosios Britanijos leiboristai, vedami pačioje partijoje prieštaringai vertinamo J.Corbyno, panašu, triuškinamai pralaimės išankstinius rinkimus konservatoriams.
Kadaise socialdemokratų ilgai valdytose Skandinavijos šalyse tik Švedija išlaiko kairiųjų dominavimą. Netgi po pasaulinės 2009 m. liberalios ekonominės krizės dešinieji vėl laimėjo rinkimus daugelyje valstybių. Naujoje Europoje – socialdemokratai apniukusiais veidais. Lenkijoje, Vengrijoje, Estijoje kairiosios idėjos neranda kelio į rinkėjų širdis ir protus.
Kairiųjų balsus ne pirmus metus perima nacionalistinės, populistinės partijos, žadančios ginti darbininkus, mažiau išsilavinusius, provincijų gyventojus dėl globalizacijos perkeliamų darbo vietų į pigesnių kaštų valstybes ir nuo liberalių vertybių.
Socialdemokratai, kadaise gynę vargingom sąlygom dirbančiųjų bei balsavimo teisės neturinčių darbininkų klasės interesus, prarado patrauklumą, nes neišsprendė samdomųjų problemų ir pernelyg artimai flirtavo su didžiuoju kapitalu. Ne vienam kairiajam prilipo „šampaninio“ ar „limuzininio“ socialisto etiketė. O buvusio Vokietijos kanclerio G.Schroderio parsidavimas Rusijos kompanijos „Gazprom“ interesams ilgam diskreditavo socialinio teisingumo ir laisvės idėjas gynusius socialdemokratus.
Nebent charizmatiškas Vokietijos kairiųjų lyderis M.Schulzas įkvėps pasitikėjimo socialdemokratinėmis idėjomis, kurių populiarumas Europoje yra kritęs.
Lietuvoje socialdemokratai nesidžiaugia politikos peizažu. Jų reitingai žemi, svoris koalicijoje menkas, o naujas partijos lyderis susiduria su keliais iššūkiais.
Pirma, G.Paluckas nelaimėjo partijos pirmininko rinkimų triuškinamu rezultatu. Antra, jis nėra Seime ir nevadovauja frakcijai. Todėl kompromiso, dėl partijos vienybės, paieškos gali nublukinti radikalesnes reformistines G.Palucko idėjas. Valstiečiai-žalieji aiškiai leido suprasti naujam LSDP lyderiui apie itin ribotas mažųjų koalicijos partnerių galimybes ką nors persiderėti ar pakeisti koalicijos sutartyje.
Vienintelis kelias oponuoti valstiečiams yra būti už juos kairesniais, skaidresniais ir nuoseklesniais. Pvz., diskusijose dėl Darbo kodekso, valstiečiams, panašu, linkstant dėl darbdaviams palankesnių sąlygų, socdemai gali, jei sugebės, užimti artimą profsąjungoms ir samdomam darbui poziciją, pasirodyti verti kairiųjų vardo.
Paklausa valstybės ir viešojo sektoriaus reguliuojančiam vaidmeniui visuomenėje nėra dar patenkinta. LSDP frakcija nori būti valdžioje, todėl G.Palucko „blefas“ dėl pasitraukimo gali būti lengvai perkandamas.
Pasitraukimas iš koalicijos gali būti tik strateginis. Tam reikia partijos reitingų kilimo, augančios kritikos valstiečių vykdomai politikai ir tinkamo laiko.
LSDP apskritai turi atsakyti į klausimą, ką reiškia būti kairiuoju dabar.
Konservatorių pasitraukimas nuo paramos LSDP mažumos vyriausybei prieš pat rinkimus 2008 m. yra įsimintinas pavyzdys. LSDP apskritai turi atsakyti į klausimą, ką reiškia būti kairiuoju dabar.
Ekonomiškai socdemai remia efektyvios valstybės vaidmenį ekonomikoje, pripažįsta rinkos ekonomiką, o socialiai ir moraliai yra liberalūs, nereguliuodami žmogaus asmeninių laisvių. Jei pirmoje dimensijoje LSDP gali mobilizuotis, tai antroje, žinant socialiai konservatyvių vertybių paplitimą Lietuvoje (ir pačioje LSDP) bei nenutrūkstamą Rusijos propagandą apie neva supuvusius ir dekadentiškus Vakarus, socialinės liberalios vertybės, nepaisant G.Palucko progresyvumo, yra labiau tinkamos naujai ir liberalesnei (politiškai neaktyviai?) kartai.
Čia LSDP, atsikračiusi nomenklatūrinio paveldo, gali apeliuoti į liberalų elektoratą. Kairė visada buvo internacionalistinė ir proeuropietiška bei solidarizavosi su kenčiančiais be skriaudžiamais. Pradedant pabėgėliais, baigiant represuojamaisiais Rusijoje, Baltarusijoje ir kitur, LSDP turi kur išsakyti savo aiškią paramą laisvės, demokratijos ir socialinio teisingumo idealams.
Lietuvos politinėse kovose socdemai ir konservatoriai išliks priešingose ekonominėse bei socialinėse pozicijose, o liberalai idėjiškai socdemams neparankūs ekonominėje srityje. Tačiau tai tik abstraktūs principai. Juos, neabejoju, G.Paluckas žino.
Kaip ir supranta, kad bet kokie principai atsiskiedžia dėl partijos ir koalicijos kompromisų. Jie arba jų stoka ir apibrėš Lietuvos socdemų kryptį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Pagaminta (kaip) Skandinavijoje?
