Dauguma politologų prognozių gana taikliai nurodė politinio gyvenimo projekcijas. Konservatoriai-krikščionys, valstiečiai ir socialdemokratai yra pagrindiniai šiandienos politiniai veikėjai, liberalai ne tik pateko į parlamentą, bet ir šiek tiek pagerino prieš ketverius metus turėtą rezultatą, o Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos balansavo ant patekimo į Seimą ribos ir, panašu, darbiečiai yra politiškai nokautuoti, o „tvarkiečių“ saulelė su kiekvienais rinkimais vis labiau vakarop.
Su vidutiniu rinkėjų aktyvumu laimi pareigingųjų rinkėjų partijos (TS-LKD, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, nors pastarosios parama vos sumenko), o aktyvumas Lietuvoje svyruoja, kaip galima pajuokaut, „lyg Amerikoje“ – apie 50 procentų.
Daugeliui naujiena buvo itin geras valstiečių pasirodymas daugiamandatėje apygardoje ir pirmame ture. Panašiai buvo kalbama ir apie Darbo partiją, kuri 2012 m. pirmame ture buvo lyderė ir surinko kone 20 proc., bet antrame ture jos kandidatai nesulaukė panašios paramos.
„Dingusių“ balsų, atiduotų už partijas, kurios nepateko į parlamentą, skaičius padidėjo nuo 12,8 iki 18,4 proc. Tai reiškia, kad sumažėjo strateginio balsavimo, kuris pasirenka didesnius šansus laimėti galinčią partiją.
Pagrindinis klausimas, ar parama valstiečiams antrame ture bus tokia gausi, ypač miestuose. Žinant, jog antrame ture aktyvumas yra tradiciškai mažesnis (2012 m. buvo 53 procentai pirmame ir 36 procentai antrame), galima tikėtis didesnio konservatorių rinkėjų palaikymo savo kandidatams. Negalima nurašyti ir socialdemokratų, kurie vienmandatėse pasirodydavo stipriai ir turi stiprius administracinius kontroliuojamų savivaldybių resursus.
Kita vertus, palyginus su 2012 m. nedidelis socialdemokratų kandidatų skaičius antrame ture ir LSDP partijos lyderio A.Butkevičiaus nelaimėjimas pirmame ture rodo, jog politinės nuotaikos prieš antrą turą nėra tokios palankios socialdemokratams kaip anksčiau. Be to, socialdemokratų koalicijos partneriai „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“, ir turėdami keletą atstovų parlamente, nesudarys pagrindinio koalicijos branduolio.
Valdžios suformavimo raktas bus pas valstiečius. Viena vertus, jų, konservatorių-krikščionių ir, greičiausiai, liberalų sambūris turės daugiausia šansų formuoti vyriausybę su TS-LKD premjeru. Kita vertus, jei valstiečiai iškovos pakankamai mandatų, jie gali norėti tapti pagrindine jėga su pretenzija į Ministro pirmininko postą ir susidėti su LSDP ir mažesniais partneriais, jei tam pakaks parlamentarų balsų – ši alternatyva turi šiandien mažiau galimybių.
Pirmas Seimo rinkimų etapas, beveik suskaičiavus visus balsus, leidžia kelti tam tikras hipotezes bei preliminarias palyginamąsias įžvalgas. Pirma, rinkėjų aktyvumas, nepaisant aktyvaus išankstinio balsavimo, sumažėjo nuo 53 iki 51 procento.
Nenorinčių dalyvauti rinkimuose pusės rinkėjų skaičius nedžiugina ir tai daug pasako ir apie politinę kultūrą, kurioje piliečiai savo vaidmenį vertina menkai, ir apie partijų įvaizdį, reikšmę ir skvarbą visuomenėje.
Antra, sumažėjo besivaržančių dėl valdžios partijų skaičius, įvertinant jų matematinį svorį nuo 8,3 2012 m. iki 7,4 2016 m. Efektyvių parlamentinių partijų skaičių reikia vertinti po antrojo turo, kai aiškus mandatų skaičius, tačiau tik 6 partijos, patekusios Seiman (2012 m. buvo 7) daugiamandatėje apygardoje, rodo nuosaikų svarbių partijų skaičių parlamente.
Antras turas sudėlios taškus ant „i“, bet galima vertinti, jog gyvename normalioje, gal net šiek tiek nuobodžioje ir politiškai pakankamai stabilioje valstybėje.
Trečia, „dingusių“ balsų, atiduotų už partijas, kurios nepateko į parlamentą, skaičius padidėjo nuo 12,8 iki 18,4 proc. Tai reiškia, kad sumažėjo strateginio balsavimo, kuris pasirenka didesnius šansus laimėti galinčią partiją. Ketvirta, negaliojančių (sugadintų) biuletenių skaičius lieka panašus – 4,14 proc. dabar ir 4,2 proc. 2012 m. Ketvirta, rinkėjų kaitumas (nepastovumas), preliminariais duomenimis, yra paaugęs nuo 30 iki 34 procentų, kas reiškia, kad kas trečias rinkėja(s) balsavo už kitą partiją nei 2012 m. rinkimuose.
Prieš kiekvienus rinkimus, sakoma, Lietuvoje atsiranda nauja politinė partija. Valstiečiai tik antrą kartą patenka į parlamentą, tačiau jų veikla savivaldos tarybose yra pakankamai sena, tad vadinti šią partiją politikos naujokais ar antisisteminių balsų rinkėjais neišeina – tai veikiau alternatyva centro partijoms.
Tarp antisisteminių partijų galima išskirti N.Puteikio ir K.Krivicko koaliciją, tačiau jie surinko 6 proc. (76 000 rinkėjų), neperžengė 7 proc. rinkiminio slenksčio, o Lietuvos sąrašas tenkinosi 1,71 procento (21 000 rinkėjų) dalimi. Antisisteminių ir antielitinių partijų svarba mažėja nuo 2004 m., nes „Drąsos kelias“ dar 2012 m. pritraukė 8 proc. (109 000) rinkėjų – visuomenėje radikalūs politiniai mesijai tampa mažiau pastebimi.
Antras turas sudėlios taškus ant „i“, bet galima vertinti, jog gyvename normalioje, gal net šiek tiek nuobodžioje ir politiškai pakankamai stabilioje valstybėje, kur atsakomybė už politiką, rinkėjų nuosprendžiai ir demokratinė valdžios kaita per 26 metus yra daugeliui savaime suprantamas dalykas ir, nereikia pamiršti, vertybė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Politinio peizažo prieš 2016 m. Seimo rinkimus momentinė nuotrauka
Dr. Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius
