Ne, kad ir kaip mums norėtųsi, Suomija ir Švedija dar nesibeldžia į NATO duris, tačiau Rusijai šakojantis aplink Baltijos jūrą, jos plečia kadaise nuosaikių šiauriečių gynybos ir solidarumo suvokimą.
Vienas iš esminių Lietuvos, kaip mažos, bet kartu pakankamai ambicingos valstybės, esančios padidintų geopolitinių grėsmių zonoje, saugumo interesų yra draugų savo regione telkimas – šiauriečiai yra vieni iš artimiausiųjų sąjungininkų, bet su istoriškai skirtingomis saugumo orientacijomis, kurios pradeda kisti. Tai verta žinoti mūsų užsienio ir saugumo politikos planuotojams.
Šiauriečiams saugumas reiškė ne vien tik gynybą, bet ir diplomatiją, taip pat ekonominę ir socialinę politiką gyvenimo kokybės siekimui.
Nors Šiaurės Europos valstybės po Antrojo pasaulinio karo disponavo bendra tapatybe, puoselėjo panašią kultūrą, gerovės modelį, tačiau skyrėsi saugumo pasirinkimais. Nors 1948 m. šalys bandė burti bendrą gynybos sąjungą, bet NATO įkūrimas padalino šiauriečius: Islandija, Danija ir Norvegija tapo Šiaurės Atlanto sutarties narėmis, o Suomija ir Švedija pasirinko neprisijungimo politiką.
Ši teritorija Šaltojo karo metais sudarė mažos politinės įtampos ir tarpusavio saugumo bendruomenės, kurioje klausimai sprendžiami be jėgos, zoną. Danijai NATO buvo svarbi dėl Farerų salų ir Grenlandijos gynybos, Norvegijai rūpėjo Kolos pusiasalis bei Šiaurės Atlanto teritorija, tuo tarpu Islandija, neturinti kariuomenės, pabrėžė JAV svarbą nacionalinio saugumo užtikrinimui.
Be to, šiauriečiams saugumas reiškė ne vien tik gynybą, bet ir diplomatiją, taip pat ekonominę ir socialinę politiką gyvenimo kokybės siekimui. Vėlesni strateginiai ir geopolitiniai pokyčiai – SSRS griuvimas, ES ir NATO plėtra, Rusijos agresija – pakeitė šiauriečių nuosaikumą saugumo klausimais aktyvumu.
Islandijos saugumo politika, JAV pajėgoms 2006 m. pasitraukus iš šalies, akcentavo pagrindinį iššūkį – oro erdvės kontrolę, kurią padeda užtikrinti NATO sąjungininkės. Kita vertus, islandai aktyviai dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo operacijose. 2009 m. ekonominė krizė, nugarinusi šalies bankininkystę, padidino dėmesį socialiniam bei ekonominio saugumui.
Norvegijai ypač svarbus išlieka JAV vaidmuo NATO rėmuose. Vengdami marginalizacijos, norvegai dalyvavo ne vienoje karinėje operacijoje, taikdariškose JT ir ESBO misijose. JAV pajėgoms mažėjant Europoje norvegai pradėjo stiprinti santykius su Jungtine Karalyste ir išlaiko padidintą dėmesį Arkties regionui. Šiemet šalis ketina didinti išlaidas gynybai ir įsigyti 52 F-35 karinius lėktuvus. Be to, Norvegija smarkiai prisidėjo prie konfliktų sprendimų Indonezijoje, Šri Lankoje ir Sudane.
Tuo tarpu Danija po Šaltojo karo pabaigos tapo aktyviausia valstybe NATO organizacijoje, remiant Baltijos šalis, siunčiant karines pajėgas į Afganistaną, Iraką, Libiją, prisidedant prie taikos ir stabilumo palaikymo misijų Balkanuose, Malyje, Senegale.
Pagrindinėmis saugumo grėsmėmis danai mato ginkluotės plėtrą, islamo fundamentalizmą, imigraciją, pragyvenimo lygių skirtumus pasauly ir aplinkosaugą. Danijos politinę klasę šokiravo Rusijos karinės pratybos, kurių metu buvo imituojamas Bornholmo salos bombardavimas, todėl danai, kaip ir norvegai, itin pabrėžia kertinį NATO vaidmenį saugumo užtikrinimui.
Nors Suomija ir Švedija nėra NATO narės, tačiau jų dėmesys saugumui taip pat išaugo. Neutralios Suomijos užsienio politika Šaltojo karo metais buvo iš esmės priklausoma nuo SSRS. XXI amžiuje šalies pozicija saugumo klausimais iš esmės nepasikeitė: svarbiausiais tikslais buvo totalinė teritorinė gynyba, apjungiant viešąjį ir privatų sektorius, bei šauktinių kariuomenė.
SSRS subyrėjimas atrišo Suomijai rankas – šalis prisijungė prie ES ir dalyvavo dviejose jos kovinėse grupėse. Nors Rusija yra matoma kaip pagrindinė geopolitinė problema, tačiau Suomija buvo linkusi įtraukti didžiąją kaimynę į bendradarbiavimą ir nepuolė remti sankcijų Rusijai, nors pastarosios lėktuvai ne kartą pažeidė Suomijos oro erdvę.
Suomijos prezidentas šiemet pripažino, jog šalis neturi saugumo garantijų ir negali jų pasiūlyti Baltijos šalims krizės atveju. Tačiau nepaisant žiniasklaidos ir dalies politikų palankaus požiūrio į šalies narystę NATO, nuomonių apklausos 2015 m. rodo, jog 64 proc. suomių yra „prieš“, o 27 proc. „už“ narystę Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje. Dabartiniai Suomijos gynybos planai remiasi partnerystės plėtojimu su NATO ir bendradarbiavimu su Švedija.
Saugumo dėmuo, bendradarbiavimas tarpusavyje ir su Baltijos šalimis ar netgi NATO tampa vis svarbesniais visų šiauriečių politikoje.
Geopolitiniai XX a. pabaigos pokyčiai regione lėmė Švedijos persiorientavimą nuo teritorinės gynybos prie tarptautinių krizių valdymo, nors Rusijos karas prieš Gruziją 2008 m. vėl padidino švedų dėmesį teritorinei gynybai.
Pvz., Švedijos kariuomenė buvo sumažinta nuo 600 000 (1999 m.) iki 91 000 (2009 m.), o šauktinių buvo atsisakyta 2010 m. Skirtingai nei Suomijos, Švedijos visuomenė tampa vis palankesnė šalies narystei NATO. Švedijos karo pajėgų vado pareiškimas, jog valstybė agresijos atveju atsilaikytų tik savaitę, ir Rusijos karinių lėktuvų bei, greičiausiai, povandeninio laivo, įsiveržimai į Švedijos teritoriją gana akivaizdžiai keičia švedų požiūrį: jei 2012 m. 17 proc., o 2013 m. 29 proc. žmonių norėjo matyti šalį NATO gretose, tai 2015 m. rugsėjį jau 41 proc. buvo „už“ ir 39 „prieš“.
Beveik visos partijos (krikščionys demokratai ir centristai neseniai tapo narystės NATO šalininkais), išskyrus valdančiuosius socialdemokratus ir žaliuosius bei daugumą jų rinkėjų, yra „už“ Švedijos prisijungimą prie NATO. Švedija taip pat planuoja didinti karines išlaidas nuo 43 mlrd. švediškų kronų 2016 m. iki 50 mlrd. 2020 m. Be to, svarbu ir tai, kad Švedija nuo 2014 m. sutarė su NATO leisti jos pajėgoms naudotis Švedijos teritorija.
Saugumo dėmuo, bendradarbiavimas tarpusavyje ir su Baltijos šalimis ar netgi NATO tampa vis svarbesniais visų šiauriečių politikoje. 2009 m. Šiaurės šalys įkūrė NORDEFCO – bendradarbiavimo gynybos srityje organizaciją, kurios aprėptis šiais metais buvo dar labiau išplėsta, įtraukiant ir kibernetinę gynybą.
Baltijos šalys nuo 2014 m. de facto dalyvauja NORDEFCO veikloje, kuri siūlo daugiau bendrų pratybų, šiauriečių paramą Baltijos šalių oro erdvės bei Baltijos jūros stebėsenai. Anksčiau vengę karinių klausimų skandinavai dabar juos aktyviai kelia politinio bendradarbiavimo forumuose ir 2011 m. pasirašė solidarumo deklaraciją, pagal kurią įsipareigojo teikti vieni kitiems pagalbą, esant nekarinėms grėsmėms.
Švedija 2010 m. priėmė solidarumo deklaraciją, pagal kurią, esant reikalui, dalyvautų Baltijos ir Šiaurės šalių gynyboje. Suomija ir Švedija nutarė vykdyti karines pratybas pagal NATO standartus ir nori prisidėti prie NATO kibernetinės gynybos centro. Švedija per NORDEFCO nagrinėja galimybę sukurti efektyvesnę Šiaurės-Baltijos šalių kovinę grupę.
Didėjant skandinavų dėmesiui gynybai ir saugumui verta pagalvoti apie didesnį Baltijos valstybių indėlį į baltoskandišką bendradarbiavimą. Niekas iki šiol net nemąstė apie baltiškojo solidarumo ir pagalbos, esant būtinybei, pareiškimą Suomijai ir Švedijai.
Nearti dirvonai laukia ir partiniuose kontaktuose su skandinavais. Viešoji baltų, NATO narių diplomatija Švedijoje ir Suomijoje gali palikti savo pėdsaką, traukiant į aljansą neprisijungusias valstybes. Gynybos potencialo sinergija šiuo atveju būtų abipusė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Ar Lietuva nori būti Vidurio Europoje?
Prof. dr. Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas
