Lietuvos kairiųjų populiarumo kritimas nesudaro išimties europiniame kontekste. Pastaruosius Seimo rinkimus socialdemokratai stipriai pralaimėjo. Tai lėmė ir partijos lyderių kaitą, ir negausios frakcijos Seime skilimą – naujai susikūrusios LSDD frakcijos nariai nesutiko su „motininės“ partijos sprendimu trauktis iš valdančiosios koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Nuomonių apklausos negali džiuginti socialdemokratų, nes dabar jie realiai surinktų 10-15 proc. daugiamandatėje apygardoje, o vienmandatėse – tik Dievulis težino... Iš esmės, tiek LSDP, tiek LSDDP konkuruos dėl labai panašių rinkėjų. Netgi G.Kirkilo kritika „senai“ partijai yra skirta tam pačiam elektoratui.
Naujai besikuriančios kairiosios jėgos laukia ne vienas iššūkis. Pirma, tai ideologinė žinia rinkėjams – ką ji siūlys?
LSDDP steigimas aiškiai rodė, jog G.Palucko vedami socdemai ir atskilę partijos senbuviai, kuriuos dažniausiai „įgarsindavo“ buvęs premjeras ir partijos lyderis G.Kirkilas, nesusitars. Po „skyrybų“ G.Kirkilas dažnai kritikavo LSDP, apibūdindamas ją kaip besiorientuojančią į marksizmą ar netgi konservatorių sąjungininkę. G.Paluckas nelikdavo skolingas viešojoje erdvėje.
Naujai besikuriančios kairiosios jėgos laukia ne vienas iššūkis. Pirma, tai ideologinė žinia rinkėjams – ką ji siūlys? Centristinė pakraipa ir „trečiasis kelias“ (flirtas su kapitalu) socialdemokratams jau kainavo valdžią. Pasitelkti tą patį įvaizdį, kuris gali priminti ir nomenklatūrinės LDDP laikus, yra pakankamai rizikinga.
Antra, buvimas itin mažu valstiečių ir žaliųjų partneriu koalicijoje sumažina bendrą politinį svorį ir oponavimo galimybes valdžiai. Pranykimas tarp valdančiųjų gali būti kliuvinys, norint išsiskirti kaip alternatyva.
Praeitis nėra viskas, bet viskas vieną dieną tampa praeitimi. Mažesnieji koaliciniai partneriai Lietuvos politikoje dažnai būdavo pralaimėtojai. Tai nutiko centristams ir krikdemams 2000 m., socialliberalams 2008 m., Liberalų ir centro sąjungai ir Tautos prisikėlimo partijai 2012 m. ir Darbo partijai 2016 m. Trečia, Darbo partijos populiarumas visiems žinomas – partija neperžengė 5 proc. barjero, turi vieną-kitą Seimo narį ir net nėra išskiriama nuomonių apklausose. Maža to, minimi, prisijungsiančių prie naujai kuriamos partijos vardai. pvz. Ž.Pinskuvienė, J.Pinskus, A.Šedžius yra sulaukę neigiamo politinio vertinimo ir ažiotažo ir pralaimėję ankstesnėse politinėse kovose.
Visų pirma reikia palaukti, ar susirinks pakankamai žmonių, norint įregistruoti partiją. Tuomet reikia sekti abiejų kairiųjų politinių jėgų populiarumo raidą nuomonių apklausose ir rezultatus Prezidento, Europos parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimuose 2019 m. Nuo jų rezultatų priklausys tolesnis kairiųjų likimas.
Jei LSDP surinks mažiau mandatų nei dabar, o LSDDP peržengs 5 proc. barjerą, iškils grėsmė G.Palucko lyderystei partijoje. LSDDP partijos sukūrimas gali būti tvirta derybinė pozicija partijų, ar bent iš pradžių frakcijų, jungimuisi. Kas galėtų paneigti galimybę, kad naujai kuriamos partijos vienas iš tikslų nėra vieną dieną grįžti į LSDP? Socialdemokratai tai jau yra padarę 2000 m.
Bet jei nauja partija patirs fiasko varžytuvėse dėl rinkėjų simpatijų, jos baigtis bus kaip ir daugelio atskilusių partijų. Modernieji krikdemai, Tėvynės liaudies partija, Socialdemokratija-2000, Pilietinės demokratijos partija ir t.t .yra politinės istorijos dalis. Historia est magistra vitae.
Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius.
