Šiuos apaštalo Pauliaus žodžius kunigai pasako pradėdami pamokslą. Jais prasideda Dievo žodžio skelbimas. Tačiau, kaip ir dalį kitų liturginių elementų, apaštališkąjį palaiminimą esame linkę praleisti, neišgirsti kaip kažką įprasto, bet nevisiškai svarbaus.
Baigdamas antrąjį laišką Korinto parapijai, apaštalas kreipiasi į tikinčiuosius palinkėdamas ir paragindamas: „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“.
Kai buvo rašomas šis laiškas, krikščionys jau buvo patyrę suspaudimus ir persekiojimus tiek iš pasaulio, tiek didelius vargus tarpusavio santykiuose. Korinto parapija buvo toji vieta, kur ir Pauliui gyvam esant, ir po jo nužudymo buvo neramu. Štai tokiomis aplinkybėmis Paulius linki išlaikyti dvasinę bendrystę, džiaugtis, atsinaujinti.
Kai buvo rašomas šis laiškas, krikščionys jau buvo patyrę suspaudimus ir persekiojimus tiek iš pasaulio, tiek didelius vargus tarpusavio santykiuose. Korinto parapija buvo toji vieta, kur ir Pauliui gyvam esant, ir po jo nužudymo buvo neramu.
Mąstydami apie Trivienį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, mes net nepajuntame, kad mąstome taip, tarsi Dievas būtų kažkur toli nuo mūsų ir Jo veikimas neturėtų nieko bendra su mumis.
Arba – Trejybė yra tokia paslaptinga ir taip uždengta nuo mūsų, jog reikia begalinių pastangų Ją suvokti. Tačiau tikrovė tokia, kad mylintis Dievas yra ir dalyvauja mūsų gyvenimuose. Ypač – Bažnyčios gyvenime. Jis pats Bažnyčią kuria ir išlaiko, o savo žodžiu ragina sekti Juo.
Dažnai klausiame savęs, kodėl taip sunku išlaikyti vienybę ir taiką, puoselėti broliškumą ir teisybę.
Tai ne metodinis klausimas, kai šiek tiek pakeitus gyvenimo būdą ar vieną kitą principą viskas susidėliotų į savo vietas. Tai esminės gyvenimo nuostatos tema.
Švenčiausoji Trejybė mums atsiskleidžia kaip Vienas Dievas trijuose Asmenyse, galinčiuose savarankiškai kalbėti, veikti ir reikštis, tačiau tai yra viena ir nedaloma, nes tai yra tobulos meilės ryšys, tuo pačiu – tai tobula vienybė.
Tardami tikėjimo išpažinimų tekstus mes išpažįstame Dievą Kūrėją, Dievą Gelbėtoją ir Dievą Globėją. Ir mums svarbiausia, kad Dievas mus sukūrė, mus atpirko ir mums veda bei pašventina, dovanodamas tikėjimą. Jo begalinė meilė visuoment dega troškimu būti su savais žmonėmis.
Kodėl taip yra, kad mums Jame pakrikštytiems ir Jo išganytiems žmonėms nėra paprasta išlaikyti taiką bei vienybę? Nesvarbu, kur toji problema kiltų – namuose, darbe, visuomenėje, Bažnyčioje, priežastį galime identifikuoti atradę, kokia yra Dievo valia ir kur mes esame toje valioje.
Paprasčiau – lėtai perskaitykime dešimt Dievo įsakymų ir atsakykime, kur yra mano gyvenimas kiekveno iš jų šviesoje. Ar tikrai nepasitikiu taip niekuo, kaip tik Dievu? Ar švenčiu šventą dieną ir apskritai kažką laikau šventu? Ar tikrai kalbu tik tiesą ir netrokštu kažko, kas priklauso ne man?
Tai ne retoriniai klausimai. Nuo atsakymų ir sprendimų priklauso mūsų dabartis ir amžinybė. Ir net jei „tik“ mūsų mintys prasilenkia su Dievo valia, mes jau esame atskirtyje – nuo Dievo ir nuo savo artimo.
Su nuodėme joks augimas, atsinaujinimas, teisingi santykiai neįmanomi. Vadinasi, reikia grįžti pas Viešpatį, prašyti, kad nuodėmė būtų atleista ir siela pagydyta. Neturime nieko patikimesnio už Jo Žodį ir Sakramentą. Jais pats Dievas su meile pas mus ateina ir gydo bei keičia, kad gyventume ramybėje su Juo ir vienas su kitu.
Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!
