Šiandien, sausio 25-ąją, krikščionija prisimena apaštalą Paulių – jo atsivertimą kelyje į Damaską.
Kai akmenimis buvo užmėtomas pirmasis Bažnyčios kankinys Steponas, jaunuolis Saulius iš Tarso stovėjo netoliese, pritardamas stebėjo egzekuciją ir saugojo jos vykdytojų drabužius. Jis girdėjo paskutiniuosius Stepono žodžius: „Viešpatie, nepriskaityk jiems tos nuodėmės!“
Po Stepono nužudymo Paulius toliau uoliai tęsė savo veiklą, persekiodamas krikščionis, kol kartą pakeliui į Damaską jį nušvietė šviesa, jis krito nuo arklio ir išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Kai Paulius paklausė, kieno tas balsas, Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Tai buvo akimirka, kai Sauliaus, pasivadinusio Pauliumi, gyvenimas pasikeitė, tuo pačiu pasikeitė ir naujus bruožus įgavo ir visa jauna Bažnyčia.
Pastaraisiais metais mes norom nenorom itin daug kalbame apie gyvenimą visuotinio smurto ir nesusikalbėjimo sąlygomis. Valstybės skendi kraujyje, bet kurioje pasaulio vietoje bet kuriuo metu dėl bet kokios pariežasties (tikėjimo, netikėjimo, pažiūrų, turtinių reikalų ir t.t.) gali būti nužudyti taikūs žmonės, gali būti sugriauti ištisi gyvenimai.
Smurtas, būdamas blogis pats savaime, atneša kitas blogybes. Viena jų – abejingumas kitų žmonių kančiai, skausmui, likimui. Kita – keršto troškimas. Noras sukelti daugiau skausmo, negu buvo sukelta, pralieti daugiau kraujo, negu buvo pralieta.
Neturėtume stebėtis, kad krikščionys su baime sutiko žinią apie uoliojo nekentėjo atsivertimą. Juk jis – Paulius – buvo tas, kuris suiminėjo, dalyvavo egzekucijose ir nekentė Bažnyčios. Kas iš tokio gali būti gero? Ar aktyvus jo reiškimasis krikščionių bendruomenėje nėra kokia nors klasta ar pasityčiojimas iš Kristaus?
Galime spėti, kad tarp tikinčiųjų buvo tokių, kurie troško Pauliui viso ko blogiausio. Gal kai kas norėjo keršyti. Jei ne patys, tai kad bent Dievas nubaustų jį už piktadarybes.
Galime spėti, kad tarp tikinčiųjų buvo tokių, kurie troško Pauliui viso ko blogiausio. Gal kai kas norėjo keršyti. Jei ne patys, tai kad bent Dievas nubaustų jį už piktadarybes.
Viešpaties mintys nėra mūsų mintys. Ir ten, kur žmogus nuteisia, nurašo ar bijo, Viešpats sukuria kažką naujo, netikėto. Jis pašaukia naujam gyvenimui – liudijimui ir tarnystei.
Taip atsitiko su apaštalu, taip atsitinka ir mūsų dienomis. Tik mes, krikščionys, turėtume Viešpačiu pasikliauti labiau nei bet kuo pasaulyje, labiau nei savimi. Mes net didžiausiuose išbandymuose ir regėdami, regis, sunkiai suvokiamas piktadarybes, privalome melsti ne keršto, ne sunaikinimo, bet visų žmonių, ypač kovojančių prieš Kristų, atsivertimo.
Būtent per apaštalą Paulių Evangelija buvo paskelbta pagonims, t. y. mums. Ir šiandien mes nežinome Viešpaties kelių, bet žinome Jo troškimą, kad nė vienas nepražūtų. Todėl ties mumis turi sustoti keršto ir kraujo troškimas ir skleistis viltis, meilė bei pasitikėjimas Kristumi. Daugelis tikinčiųjų savo ir savo artimųjų gyvenimu gali paliudyti, kad kažkada, kai artimieji ir jie patys save jau buvo pasmerkę, Viešpats pavadino ir pašaukė Juo sekti.
Apaštalo Pauliaus patirtis mums artima ne tik santykyje su kitais, bet ir su pačiais savimi bei Dievu. Kaip apaštalas buvo sustabdytas ir parblokštas ant žemės bei pašauktas naujam gyvenimui, naujam keliui, taip ir mus Viešpats sustabdo ir pašaukia. Pirmiausia Jis pasitinka mus Šventojo Krikšto sakramente, tada lydi savo Žodžiu ir Eucharistijos sakramente maitina savuoju Kūnu bei Krauju. Taip Jis keičia mūsų kelius ir žingsnius iš naikinančių ir niekinančių Jo vardą į skelbiančius ir šlovinančius Viešpačių Viešpatį bei Karalių.
Viešpats yra gailestingas. Jis atleidžia nuodėmes ir keičia širdis. Kaip Pauliaus, taip ir tavo nuodėmės atleidžiamos, ir tas pats Viešpats, kuris pašaukė šventąjį apaštalą, kviečia toliau keliauti drauge su Juo.
