Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė.’ Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną.’ Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas paskutiniais ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.’ Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“ (Mt 20,1-16)
Jėzus apie šeimininką ir samdinius apaštalams kalbėjo, jiems esant atokiau nuo minių, nuo turtingo, bet neryžtingo jaunuolio, nuo fariziejų ir sadukiejų. Pastarieji, būdami visuomenei žinomi žmonės, mokė ir savo pavyzdžiu rodė, kaip Dievui patikti, kokias ritualinio gyvenimo praktikas naudoti, kad žmogus būtų Dievui priimtinas. Taigi jų religinio gyvenimo sistema buvo rimtas orentyras likusiai tautai, taip pat ir Jėzaus mokiniams.
Jėzaus palyginimas apie vynuogių derliaus metu renkamus darbininkus buvo visiems suprantamas, kaip suprantamas ir šiandien kai kurių šalių gyventojams.
Per krizes net ir išsivysčiusių šalių žmonės stoviniuodavo aikštėse, laukdami, kol kas nors juos pasamdys dienos darbui ir tokiu būdu suteiks galimybę dar vienai dienai aprūpinti maistu save ir šeimyną. Taigi samdymas nieko nestebino, bet atlygio sistema tiek apaštalams tiek mums, regis, šiek tiek neteisinga.
Kodėl visą dieną triūsę gauna tokį patį atlygį kaip tie, kurie dirbo vos valandą? Ir kodėl dangaus karalystė panaši į tokį neteisingą darbdavį?
Įvairios žmogaus nustatytos tvarkos bei sistemos neišvengiamai matuoja žmogaus pasiekimus pagal jo gyvenimo rezultatus, pagal pastangas, kai kada pagal kilmę. Uolieji fariziejai buvo padarę viską, kad patiktų Dievui (ir žmonėms). Jie pažinojo Raštus bei uoliai vykdė tiek Raštų, tiek savo pačių susikurtas taisykles. Jie jautėsi verti ir žinantys, kaip ir kas yra teisinga. Tačiau su tarp jų gyvenančio ir su jais veidas veidan kalbančio Dievo jie nepažino. Jie ramia sąžine rinkosi akmenimis užmėtyti nusidėjelės bei priekaištavo Jėzui už šventą dieną daromus stebuklus. Jie pažino Įstatymą, bet nepažino kažko dar svarbesnio.
Pats Jėzus yra atsakymas, į ką panaši dangaus karalystė. Kuris išgydytas, išrištas, nuramintas, iš numirusių prikeltas buvo savo gyvenimu vertas stebuklo? Juolab, kad pas jį rinkosi „muitininkai ir nusidėjėliai“. Visa, ką Viešpats darė, Jis darė tik iš meilės. Meilė Jį vedė į Betliejaus naktį ir Golgotos kalną. Tik iš meilės Jis mokė, gydė, išvarinėjo demonus.
Tame žmogaus nuopelnų nebuvo, bet tik Jėzaus troškimas pašaukti žmogų tikėjimui ir gyvenimui. Būtent malonės, o ne atlygio tiek fariziejai tada, tiek pasaulis dabar priimti negali.
Vynuogyno šeimininkas neklausė darbininkų, kas jie tokie ir kaip atrodo jų CV. Jis kvietė ir mokėjo sutartą atlygį. Taip ir Tu esi kviečiamas tapti tuo, kuo ir esi pašauktas būti – Dievo vaiku. Priimti nuodėmių atleidimą ir atlygį – amžinąjį gyvenimą.
Vynuogyno šeimininkas neklausė darbininkų, kas jie tokie ir kaip atrodo jų CV. Jis kvietė ir mokėjo sutartą atlygį. Taip ir Tu esi kviečiamas tapti tuo, kuo ir esi pašauktas būti – Dievo vaiku.
Dievas mus kaip tuos darbininkus kviečia tapti Jo tarnais. Ir dar daugiau – Jo vaikais. Todėl pirmiausia mes turime patys nuo savęs nusimesti abejones, kad mūsų neiteisingi žodžiai, mintys ir darbai, kuriais užnuodijome savo ir kitų gyvenimus, kaip nors mažina Jo kvietimą ar daro mus netinkamus.
Pašauktas iš malonės ir malone gyvendamas, žmogus raginamas nesidairyti į kitus, nevertinti kitų sąžinės ir vertumo. Nes kaip mano, taip ir kito žmogaus sąžinė yra ne žmonių, bet žmogaus ir Dievo reikalas. Dievas mato, myli ir atleidžia.Daugel kartų yra tekę klausytis, kaip itin uolūs krikščionys aptarinėja ne tokių uolių tikinčiųjų arba viešų piktadarių reikalus. Ne trokšdami, kad žmonės atsiverstų, bet labiau mėgindami pamatyti savo pranašumus bei patys įvertinti savo daugiametes pastangas, kurios lyg ir turėtų garantuoti geresnį ryšį su Dievu bei amžinybės perspektyvas nei netikėlių.
Tačiau dangaus karalystė ne tokia. Ji reiškiasi Dievo meile Kristuje. Dievui kiekvienas yra vienodai vertingas ir brangus. Tu Jam esi vertingas ir brangus. Todėl nesidairyk į savo praeitį bei kitų žmonių pasiekimus ar nuopuolius. Gyvenimo su Dievu laikas yra dabar, tarnystės laikas yra dabar, Dievo vaikų laisvė Tau dovanojama čia ir dabar. Ir amžinasis gyvenimas Tau jau dovanotas. Todėl nedelsk, Ji kviečia tave.
