Pats Dievas savo gailestingumą parodė aprengdamas kadaise nuo Jo veido artybės besislėpusius pirmuosius žmones. Dievas vergų tautą Izraelį pašaukė į laisvę ir padarė savo tauta. Dievas siuntė savo Sūnų pas vargšus ir pražuvusius, kad šie turėtų gyvenimą.
Viešojoje erdvėje formuojamas sėkmingo, nerūpestingo gyvenimo, kuriame skausmas ir vargai beveik neegzistuoja, įvaizdis. Tame gyvenime nėra vietos negražiems dalykams – skurdui, vargui, silpnumui. Tad sėkmingi žmonės bendrauja su sėkmingais, o jei kur vargšas ir atsiranda, tai tik dėl kokios nors graudulingos istorijos, politinių kampanijų arba (parodomosios) labdaros akcijos.
Ir Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį samarietį bei Jo kelionės žemėje metu padaryti stebuklai ir susitikimai su žmonėmis liudija, kad Dievas atėjo pas prislėgtuosius ir pavargėlius. Ir mūsų pačių išgelbėjimas, ir tai, kad šiandien mums nebereikia bijoti mirties – Dievo gailestingumo darbas.
Viešojoje erdvėje formuojamas sėkmingo, nerūpestingo gyvenimo, kuriame skausmas ir vargai beveik neegzistuoja, įvaizdis. Tame gyvenime nėra vietos negražiems dalykams – skurdui, vargui, silpnumui. Tad sėkmingi žmonės bendrauja su sėkmingais, o jei kur vargšas ir atsiranda, tai tik dėl kokios nors graudulingos istorijos, politinių kampanijų arba (parodomosios) labdaros akcijos.
Svarbiausia, kad yra tikinčių, jog toks puikus gyvenimas egzistuoja, o nuo vargo ir skurdo galima atsiriboti.
Net krikščionys persiima tokiu mąstymu, įsivaizduodami, kad kito žmogaus skurdas ar nelaimė yra tik jo paties reikalas. Arba – ką darysi, esą, tokia Dievo valia.
Tačiau sveikų, gražių, turtingų ar šventų žmonių draugijos ieškojimas yra priešingybė to, ką daro ir ko iš mūsų nori pats Dievas. Jėzus neatėjo į šį pasaulį surinkti klestinčių, sėkmingų ir puikių žmonių. Jis atėjo pas vargstančius, prislėgtus, paniekintus. Ir tų žmonių gyvenimai pasikeitė – vienoki buvo iki susitikimo su Kristumi, kitokie – po. Ligoniai pasveiko, nusidėjėliai atgailavo ir jiems buvo atleista, neturintys vilties ir nusiminę atgavo džiaugsmą.
Ne veltui visur, kur susiburia krikščionių parapija, mes regime labdaringus meilės darbus. Kai kada tiesiog pačių tikinčiųjų paprastai organizuojamus; kitur – didelius ir institucionalizuotus. Taip buvo nuo seniausių laikų, nuo ankstyviausių krikščionių bendruomenių. Tai kilo iš noro atkartoti tai, ką yra padaręs Kristus – eiti pas vargšus ir savo veikla parodyti jiems Kristaus meilę.
Tad ir prie mūsų stalo, mūsų kasdienybėje turėtų atsirasti vietos vargstantiesiems, kad per mus juos pasiektų Dievo meilė. Ir jų gyvenimai pasikeistų nuo susitikimo su Dievo gailestingumu.