Mes nežinome, ką galvoja uždarame rate bėgančios voverės, jūrų kiaulytės ar šuniukai. Jie bėga, o ratas sukasi. Gal jie nieko negalvoja, o gal kuris nors iš tų įkalintųjų mano, kad kuo sparčiau ir greičiau bėgs, tuo greičiau pasieks savo tikslą. Kaip ir žmonės – vieni bėga šiaip, o kiti dar kažko tikisi.
Mūsų epochai būdingas beprasmybės ir žaismingumo pojūtis. Prasmė, tiesa ir panašios nuobodybės jau praeityje. Svarbu, kad būtų smagu, įdomu ir linksma. Su tuo susijusi viena architektūrinė detalė – į niekur vedantys laiptai. Tiek uždarose, tiek atvirose erdvėse galime sutikti tokį sprendimą, ir jis mums parodo nusiteikimą, kad nebūtina, jog kas nors kur nors eitų, tame vis tiek nesą jokios prasmės.
Viename tokios architektūros universiteto pastate, kur laiptai niekur nevedė, o kolonos nieko nelaikė, pašnekovas kreipėsi į studentus: „Ar norėtumėte dabar būti pastate, kurio pamatai būtų tokie patys žaismingi ir nerūpestingi, kaip ir kitos detalės?“ Studentų atsakymas buvo aiškus: „Ne! Mes norime, kad pamatai būtų be jokių improvizacijų ir rimti!“
Mokslas su nuostabiais atradimais ir vis nauja patirtimi gali virsti tuo pačiu ratu, ta pačia uždara arba atvira sistema, kuri palieka mus bėgti vietoje, sudarydama iliuziją, kad kažkur nueisime, arba veda keliu į niekur, kaip tie laiptai.
Prasideda naujas mokslų sezonas – tiek mažiems, tiek dideliems. Tiek tiems, kurie sistemingai mokosi, tiek tiems, kurie savo individualiomis pastangomis mėgina įgauti pažinimo ir išminties. Juk žinome, kad pažinimo ir mokymosi procesas – nesibaigiantis (bent daliai žmonių). Tačiau mokslas su nuostabiais atradimais ir vis nauja patirtimi gali virsti tuo pačiu ratu, ta pačia uždara arba atvira sistema, kuri palieka mus bėgti vietoje, sudarydama iliuziją, kad kažkur nueisime, arba veda keliu į niekur, kaip tie laiptai.
Todėl itin svarbu mums, krikščionims, prisiminti apie tvirtą gyvenimo pagrindą, tvirtą pamatą, kuris vienintelis mūsų pažinimui leidžia skleistis prasminga linkme. Tas pamatas – Dievo Žodis, sudėtas į Raštus. Jame Viešpats norėjo atskleisti ir išlaikyti savo valią kartų kartoms. Per Žodį mes pažįstame save bei savo Kūrėją. Per Raštus mes žinome, iš kur esame atėję ir kurlink einame. Dievo žodis mus padrąsina išpildyti savo pašaukimą – kasdienybėje, šeimoje, profesinėje veikloje, taip pat – tarnaujant savo artimui.
Žinodami, kas esame, mes su džiaugsmu priimame išmintį, kurią yra sukaupusi žmonija ir kuria šiais laikais galime pasinaudoti kaip niekada lengvai. Tokiu būdu mokomės augti ir perkeisti savo gyvenimą, vargstančiųjų gyvenimus ir pasaulį taip, kad visa, kas mus supa, atspindėtų Kristuje parodytą Dievo meilę. Kad galėdami dalintis savo gabumais ir talentais, mes išsipildytume kaip atpirktieji žmonės, trokšdami, kad visa būtų atnaujinta Kristuje.
