Šabas – į Įstatymą įrašyta Izraelio šventa diena, skirta Dievo garbinimui ir poilsiui. Pirmasis Šabas įvyko iškart po pasaulio sukūrimo, kuomet septintą dieną Dievas ilsėjosi. Jo tauta buvo pašaukta atkartoti paties Dievo veikimą ir mokintis pasigėrėti kūrinija ir Kūrėju, kurio meilė gausiai pasireiškia kasdienybėje ir regima ypač tuomet, kai žmogaus darbai duoda regimą, apčiuopiamą vaisių, kuriuo galima pasidžiaugti.
Tačiau taip jau nutinka, kad paprastas džiaugsmas, paprastas buvimas ne taip paprastai mums pasiekiamas. Paprastumui reikia širdies, kuri gali ramiai būti ir ilsėtis greta kitos plakančios širdies. Tačiau tokiame santykyje esama šiokių tokių nepatogių momentų, nes jis neįmanomas be atvirumo ir pasitikėjimo. Tuomet, žinoma, lengviau meilę paversti įstatymu, o ramybę – rūpesčiu.
Mes greičiau stojame į fariziejų gretas, kažkiek išmanydami instrukcijas, bet nepažindami arti esančios Meilės.
Krikščionys, prisimindami Šabą, kai kada su nuostaba, kai kada su pašaipa pamini vieną kitą Šabo draudimą, reglamentuotą rabinistinės tradicijos ir praktikuojamą judaizmo išpažinėjų. Nekurti automobilio variklio, nes per Šabą draudžiama deginti, o variklis degina kurą. Perstumdyti baldų, kad tai neprimintų arimo. Ir t.t. ir pan. Kai kam tai gali pasirodyti komiška ir keista.
Bet ar toli mes, krikščionys, nužengėme nuo Įstatymo iki meilės? Mes taip pat mielai susikuriame įstatymus ir instrukcijas.
Dar geriau, kai tai už mus kažkas padaro, tuomet galime sakyti: „Taip parašyta, taip nuo seno priimta.“ Kaip ir fariziejai turėjo saugią instrukcijų priebėgą, po kuria galėjo slėptis nuo Dievo ir žmonių. Ar nesijaučiame „geriau”, kai sekmadienį „atliekame“ bažnyčią, kai “atliekame Komuniją“, kai susilaikome nuo kokio maisto? Jaučiamės nuveikę kažką teisingo ir sveikintino.
„Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats.“ Šiandien švęsdami Sekmadienį – pirmą savaitės, mūsų Viešpaties Prisikėlimo, dieną – prisimename, kad be Kristaus nėra jokios šventos dienos. Galime nedirbti, galime ilsėtis, bet jei mūsų nepasiekia Jo žodis, tai sekmadienis tėra paprasta išeiginė.
Jei nesuvokiame, kad Kristuje visa kūrinija yra atnaujinta ir Jo mirtyje bei prisikėlime mes esame nauji kūriniai, tai esame toli nuo Kristaus ir Jo mokymo. Mes greičiau stojame į fariziejų gretas, kažkiek išmanydami instrukcijas, bet nepažindami arti esančios Meilės.
Ne mūsų darbai padaro kažką šventą, bet pats Dievas. Tad ir diena šventa yra ta, kuri pašvęsta Viešpačiu, ar ji duota darbui, ar poilsiui. Jei Jam dėkojame, jei Jo šaukiamės, Juo pasitikime, įsiklausome į Žodį, tai mūsų diena pašventinama, mūsų poilsis ir mūsų darbas vyksta Viešpaties artybėje. Tada tiek asmeninė malda, tiek pamaldos bažnyčioje nebėra vien tik „atlikimas“, bet malonus susitikimas su naujosios Kūrinijos Viešpačiu. Ir gyvenimo kelionė Kristaus Artume jau paženklinta ne tik nesibaigiančių rūpesčių, bet kaip tomis akimirkomis mokiniams – paprastos ramybės, pasitikėjimo ir tikrumo. Švęskime šventą dieną.
