Nieko seniai nebestebina, kad jau keletą šimtmečių žmonės traukia gyventi į miestus. Tiesa, pas mus, Lietuvoje, šis procesas prasdėjo palyginti vėlai, tačiau dabar tikrai koja kojon žengiame su visu pasauliu, kuriame daugiau kaip pusė žmonijos įsikūrė ir toliau kuriasi bei gyvena miestuose.
Būtent miestas atveria naujas galimybes mokslui, darbui, bendravimui, pažinimui, draugystei ir kt. Lygiai kaip ir blogybės bei žmogaus ydos čia gali neribotai ir beveik nevaržomai skleistis, o nerami siela turi galimybę be galo blaškytis miesto labirintuose – nuo galimybės prie galimybės, nuo vieno pasiūlymo prie kito, nuo mados prie mados.
Kaip visais laikais, taip ir šiandien su miestu susiję daug iliuzijų. Viena tokių – jog tai amžina ir beveik nepajudinama buveinė, kuri tvers jei ne amžinai, tai vis tiek labai ilgai.
Kaip visais laikais, taip ir šiandien su miestu susiję daug iliuzijų. Viena tokių – jog tai amžina ir beveik nepajudinama buveinė, kuri tvers jei ne amžinai, tai vis tiek labai ilgai. Ir nesvarbu, kad tokioms nuotaikoms pagrindo neduoda jokia žmonijos patirtis – mes taip gelbstimės nuo minties, jog tai, kas šiandien teikia saugumą, jau rytoj gali tapti spąstais ir pražūtimi.
Kad ir kaip mylėtume savo miestus ir miestelius, kad ir kokią senovę liudytų jų paveldas – anksčiau ar vėliau visa tai pranyks. Mes, krikščionys, tikime, kad priklausome ne tik praeinantiems mestams ir šalims, kurių piliečiai esame, bet taip pat – ir svarbiausia – dangiškajai Jeruzalei, kuri yra ir bus amžina.
Tik viena aplinkybė mums trukdo gyventi ramybėje ir džiaugtis tokia dviguba pilietybe. Tai – nuodėmė.
Per Yom Kipuro šventę kunigas, aukodavęs nustatytus gyvulius, jų kailį, mėsą ir vidurius turėdavo sudeginti už stovyklos ir tik nusiprausęs, švarus galėdavo sugrįžti pas žmones. Taip nustatytą permaldavimo auką Aaronas ir vyriausieji kunigai po jo aukodavo kartą metuose, sekdami paties Dievo paliepimu ir pažadu.
Ir jei šiandien jau žinome, kad jokio gyvulio ar net žmogaus auka nepanaikina mūsų nuodėmės ir neįveikia barjero, skiriančio mus nuo Kūrėjo, vis dėlto Senojo Testamento nuostatai buvo provaizdis į mūsų tikėjimo kelionę ir Dievo darbą.
Šiandien mes garbiname Jėzų Kristų – mūsų vyriausiąjį Kunigą, o kartu ir Avinėlį. Jis paaukojo ne galvijus, o pats save. Jis tapo ir Aukotoju, ir Auka. Jo aukojimas įvyko už miesto, už šurmulio, už nerimo. Mieste jam vietos nebuvo. Jis buvo nužudytas kaip nusikaltėlis. Su Jo kūnu buvo pasielgta, kaip su aukojamų gyvulių, kurių kraujas išliejamas Šventų Švenčiausioje, o kūnai sudeginami už miesto vartų.
Bet Dievo ir Žmogaus kraujas, pralietas už žemiško miesto, mums visiems atvėrė kelią į dangišką miestą. Nesutepta ir tobula auka amžiams nuplovė mūsų nuodėmes ir sutaikė su Dievu. Jis tai padarė savo noru ir valia, iš meilės.
Mums šiandien nebereikia pakartoti senovės kunigų apeigos – aukojimo altoriaus, deginimo ir kt. Tačiau mes galime valgyti ir gerti nuo Kryžiaus altoriaus tą permaldavimo auką – Jo Kūną ir Kraują, įžengiančius į mūsų gyvenimą su pažadu “Už tave paaukotas”, “Už tave pralietas”. Taip pat mums nebereikia drebėti ir bijoti dėl Dievo nuotaikų, bet galime tik džiaugtis, kad Kristus pats panoro už mus numirti ir mus atpirkti.
Mes kasdien dėkojame Jam už tokią meilę.
Laiško hebrajams autorius mus ragina paskui Kristų išeiti iš stovyklos, iš miesto. Ir tai – kiekvieno mūsų piligrimystė į amžinąjį Miestą. Žvelgdami į Kryžių, į Kristaus išniekinimą, mes patiriame, kad pasauliui Jis yra buvo ir bus svetimas, ir mes kartu su Juo. Kryžius naikina iliuziją, kad galima būti vienodai prisirišus prie pragaišties ir prie amžinybės.
Čia neišvengiamai reikės rinktis. Širdies gilumoje, pačioje didžiausioje rimtyje, sielą ir gyvenimą grąžinti Meilei ar nusviesti kaip šiukšlę pražūčiai.
