„Kaip mane Tėvas mylėjo,
taip ir aš jus mylėjau.
Pasilikite mano meilėje!
Jei laikysitės mano įsakymų,
pasiliksite mano meilėje,
kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus
ir pasilieku Jo meilėje.
Aš jums tai kalbėjau,
kad jumyse būtų manasis džiaugsmas
ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Tai mano įsakymas,
kad vienas kitą mylėtumėte,
kaip aš jus mylėjau. (Jn 15,9-12)
Jėzus apaštalams ištaria žodžius, kurie turėjo sudaryti pagrindą Bažnyčios, jos narių gyvenimui ir tarpusavio santykiams, taip pat santykiams su Dievu ir pasauliu. Lyg ir viskas paprasta. Dievas myli – tai myli. Liepia mums mylėti vieniems kitus – irgi nieko.
Dažniausiai kalbas apie meilę priimame kaip nepasiekiamą idealą, ne čia ir ne dabar. Pripratę, kaip apie meilę kalba sentimentalių filmukų herojai ir nesubrendę įvairaus amžiaus paaugliai, nebeakreipiame dėmesio, kada ir kaip apie ją kalba pats Dievas. Esą tai ir įmanoma tik pačiam Dievui ir ypatingiems, neva nežemiškiems šventiesiems. Arba numojame kaip į kokią „filosofiją“, skirtą ne šiam rūsčiam bei negailestingam pasauliui, ne mūsų sunkiam gyvenimui.
Iš kitos pusės, kiekvienas žmogus trokšta būti mylimas, suprastas, atjaustas. Ir kaip mūsų orumą žeidžia, kai toje pačioje rūsčioje kasdienybėje į mus žiūrima tik kaip į prekę, tik kaip į pirkėją, į mokesčių mokėtoją, našią, bet pigią darbo jėgą. Ir kaip skaudina akimirkos, kai sunkią valandą – tuomet, kai negalime pirkti, tarnauti, padėti – šalia esančių gretos sumažėja arba visai pranyksta. Tuomet patiriame, kad mylinti širdis yra vertybė ir didelis turtas.
Bijome mylėti ir priimti meilę, kad neapsijuoktume arba nebūtume sužeisti.
Žinoma, mes linkę lygintis vieni su kitais bei reikalauti kažko pirmiausia iš kitų. Ir apie tai, kaip įgyvendinamas Jėzaus paliepimas mylėti, mes pirmiausia mąstome globaliai ir klausdami: „O kurgi ta melė yra?“, „kodėl jos tiek mažai sklinda iš kitų?“ Ne ką rečiau mes tiesog bijome. Bijome mylėti ir priimti meilę, kad neapsijuoktume arba nebūtume sužeisti.
Tačiau Jėzus kalbėjo labai rimtai, mums atskleisdamas meilę kaip vienintelį tikrą ir amžiną santykį – Jo su Tėvu ir Jo su mumis. Meilė, kuri atvedė į įsikūnijimą, vedė į kryžiaus mirtį ir prisikėlimą. Tai meilė, kuri kviečia nusidėjelius atgailai, suklupusius – prisikėlimui, nuliūdusius – džiaugsmui, o visus – amžinajam gyvenimui.
Ir pirmiausia, kai girdime Kristų kalbant apie meilę, prisiminkime, kad toji meilė ir mus yra suradusi, mus pašaukusi amžinajam gyvenimui.
Kristus nepaniekino mūsų, neatmetė, nepraėjo pro šalį, pasiliko su mumis. Taip ir mes, žvelgdami į pasaulį, į savo artimus ir tolimus, visa turime matyti kaip Dievo kūrybą, Jo mylimą pasaulį, o mes pirmieji turime būti Dievo meilės ir gailestingumo liudytojai ir vykdytojai.
