Iš gyvenimo žinome, kaip nelengva yra atsiprašyti, prašyti atleidimo, susitaikyti. Ypač, kai sąmoningai ar nesąmoningai, darbu ar žodžiu padarome kažką, ko negalima atitaisyti, pakeisti, sugrąžinti. Žinome, kaip lengva žmonių tarpusavio santykius apkartinti, netgi sugriauti. Vienas neatsargus žodis, veiksmas – viskas staiga pakinta. Ryšiai ir santykiai, kurie, atrodė, niekada nesikeis, staiga suyra.
Pranašas Michėjas Izraelio vardu kreipiasi į Dievą retoriškai klausdamas, kaip ateiti Dievo akivaizdon. Michėjas tai daro žinodamas, kad tautos ir kiekvieno jos nario kaltė yra tokia didelė, kad Viešpats yra taip įskaudintas, jog niekas, visiškai niekas nebegali padėti, negali Jo permaldauti.
Niekas, ką žmogus turi ir turės, negalės pakeisti situacijos. Nei dovana, nei auka. Niekas.
Niekas, ką žmogus turi ir turės, negalės pakeisti situacijos. Nei dovana, nei auka. Niekas. Kad ir kaip mes stengtumės, neturime nieko savo šioje žemėje, kas nepriklausytų pačiam Dievui. Ir kūnas, ir siela, ir visa, kas mus supa, yra paties Dievo kūriniai. Tad kad ir ką norėtume aukoti, mes nieko savo neatiduotume, bet tik tai, kas ir taip yra paties Dievo.
Ir pati Dievo bei žmogaus ryšio prigmtis yra ne pirkime – pardavime ar paslaugų arba prekių mainuose. Tai yra meilės ryšys, kuris, pažeistas ar sugriautas, labai sunkiai atstatomas. Didelių pastangų ir pasiaukojimo dėka. Tik ne žmogaus, o paties Dievo darbu.
Dievo akivaizdoje mes esame nuogi, norintys sprukti ir pasislėpti nuo Jo veido. Kaip kadaise Adomas su Ieva, taip ir mes, nesusitaikę su Dievu, tegalime norėti tik vieno – nuo Jo pasislėpti.
Tad kaip susitaikyti? Žinoma, auka, žvakelė bažnyčioje, apeiga ar ritualas būtų paprasčiausias dalykas. Bet pranašas mums šiandien sako, kad ne to Dievui reikia. Pats Dievas mus kviečia - tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.
Bet kaip daryti, mylėti ir eiti? Kur mūsų žmogiška jėga ir galimybės tai įgyvendinti?
Spalio 31 d. liuteronai švenčia Reformacijos dieną, kai teologijos daktaras, vienuolis Martinas Lutheris paskelbė savo Tezes, kviečiančias Bažnyčios dvasiniam atsinaujinimui. Ir uolusis vienuolis Lutheris, ir jo bendražygiai bei bendraminčiai tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje ir nuo persekiojimų pasitraukusieji į Rytų Prūsiją, rodė į vieną Kelią, kuris žmogui įmanomas ir kuriame atnašauta auka už pasaulį ir už mus – Jėzų Kristų.
Ir šiandien mes pasitikime Jo auka, Jo nuopelnu ir per Jį mums dovanojamu atleidimu ir gyvenimu.
Taigi pats Kristus išpildė tai, kas pasakyta pranašo lūpomis: padarė, kas teisinga, pamilo ištikima meile ir iki galo išpildė Tėvo valią. Tad kiekvienas tikintysis gali džiaugtis šiuo Kristaus nuopelnu ir laikyti jį savo nuosavybe, savo brangiausiu turtu, kurio niekas niekada iš mūsų negalės paimti, kuris ir dabartiniame gyvenime, ir mirtyje yra vienintelis nepražūvantis turtas. Ir meilės ryšys tarp Dievo ir mūsų, kuris dėl mūsų nuodėmės buvo sutraukytas, šiandien yra atstatytas Kristuje.
