Kažkas iš klausytojų paklausė, koks bus ženklas ir kada įvyks Jeruzalės sunaikinimas. Jėzus, pradėdamas pasakojimą apie šventąjį miestą, prabyla apie tolimesnę ateitį, apie visos kūrinijos, kokią mes matome, pabaigą ir apie savo antrąjį atėjimą. Kiekvienoje krikščionių kartoje atsirasdavo tokių, kurie būtent savo laikmetį matydavo kaip laikų pabaigą, kaip paskutines dienas. Nors pats Kristus ir nepaskelbė nei dienos, nei valandos, kada tai turi įvykti, žmogiškas smalsumas arba silpnumas lemia, kad vis mėginama įskaityti laiko ženklus ir pasakyti daugiau, nei atskleidžia Dievo Žodis.
Mums būdinga savo viltį ir lūkesčius sieti su regimomis institucijomis, pastatais, simboliais. Valstybių vadovai, socialinės apsaugos sistemos, kariuomenės, tarptautinės organizacijos, šventyklos ir daugelis kitų dalykų mums suteikia tam tikrą stabilumo ir tvarumo jausmą bei įsivaizdavimą, kad mūsų ir mūsų vaikų saugumas ir gerovė bus užtikrinti.
Tokį įsivaizdavimą turėjo ir žydai, kad šventykla, nors ir okupacijos sąlygomis, leidžia pasidžiaugti Dievo buvimu tautoje ir suteikia viltį, kad viskas gyvenime bus gerai. Grožėdamiesi šventyklos akmenimis, jie dar nepažino su jais kalbančio Dievo ir Kertinio akmens, kuris – ir tik Jis vienas – pasilieka per amžius ir kuriuo vieninteliu tikrai verta pasitikėti.
Ir mes dažnai Viešpaties neatpažįstame ir net nenorime Juo pasikliauti. Tai uždarome Jį šventyklose, padarydami Jam malonę, kai švenčių metu ten užeiname. Arba be galo pasikliaujame pasaulietinėmis valdžiomis, kad kažkas pasirūpins, užtars, išspręs. Arba drauge su pasauliu laukiame vis naujų katastrofų bei nelaimių, taip maitindami sielas baime ir netikrumu.
Bet Jėzus kalba: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“
Kaip, Viešpatie, mes galime atsitiesti, kai suspaudimas keičia suspaudimą, kai teisingumo nevykdo tie, kurie turėtų jį ginti, kai šventumo neneša tie, kuriems tai priklausytų pagal pašaukimą?
Malcolmas Muggeridge‘as, į krikščionybę atsivertęs buvęs idėjinis aktyvus komunistas, nuostabiausiai perteikė lakyseną, kaip mes turime priimti visa ko regimo irimo ir nesatabilumo ženklus. Jis rašė, kad kai žemiškos institucijos ir jėgos struktūros nebeveikia, kai pinigai netenka vertės, kai diktatoriai nežino, ką daryti, kai pasaulio pasiūlymai išnaudoti ir viską apgaubia tamsa, „mes, krikščionys džiaukimės... tuomet Kristaus rankos mus tikrai pasiekia... Tuomet Kristaus žodžiai mus sustiprina ir Jo šviesa šviečia ryškiai, nustelbdama tamsą.“
Tai mums primena, kad Kristus yra Viešpats ir mūsų vienintelė viltis. Nes Jam vieninteliam suteikta visa galia danguje ir žemėje.
Tai mums primena, kad Kristus yra Viešpats ir mūsų vienintelė viltis. Nes Jam vieninteliam suteikta visa galia danguje ir žemėje.
Kaip tokia viltis ir tikėjimas atrodo gyvenime? Neseniai Irake „Islamo armijos“ kovotojai krikščionių vaikus vertė išpažinti islamą mainais į gyvybę.
Tačiau visi iš kelių dešimčių pasakė tą patį: „Mes mylim Ješua (Jėzų).“ Juos visus išžudė, nupjaunant galvas. Vaikai jau buvo netekę saugumo, daugelis – tėvų ir artimųjų, tačiau turėjo tvirtą pasitikėjimą Tuo, kuris pirmas juos pamilo. Kristuje jie turėjo ir turi viską.
Leiskime Kristui nušviesti mūsų gyvenimus, Jo Žodžiui – išsklaidyti tamsą ir mums suteikti tikrą, nesibaigiantį gyvenimą bei džiaugsmą.
