Nauji mokslo metai prasideda kartu su viskuo, kas jiems būdinga – rūpesčiais, viltimis, išlaidomis, apmąstomomis perspektyvomis. Ir mažasis pirmokas, ir jau ne vienerius metus studijuojantis, ir pradinių klasių mokytoja, ir universiteto docentas žengia į dar vieną gyvenimo etapą. Kažkam tai bus nuobodus darbas, kitiems – nuotykis, dar kitiems – žingsnelis išsvajotų gyvenimo tikslų link.
Kaip mokymasis, taip ir mūsų patirtis bei pažinimas tikėjimo dalykuose turi panašų dėsningumą. Mes neišrandame tikėjimo. Pats Dievas atsiskleidžia Kristuje ir leidžiasi būti pažįstamas.
Mokslo metų pradžioje prisimename ir tai, jog tiek formalus, tiek neformalus mokymasis, troškimas pažinti mus supantį pasaulį ir save pačius yra kone viso gyvenimo užsiėmimas, atveriantis naujas galimybes suvokti bei išmokti iki šiol nepažintus dalykus, leidžiantis kaskart naujai suvokti tai, ką jau žinome. Mokslas, pažinimas, mums tai suvokiant ar ne, leidžia pasijusti žmonijos, kultūros, istorijos dalimi. Nes siekdami pažinti ar atrasti kažką nauja, neišvengiamai pradedame nuo jau įgytos žmonijos patirties, jau subrandintų žinių, jau atskleistos išminties.
Taip gilindamasis žmogus suvokia, kad jam nauji ir nuostabą keliantys dalykai yra jau seniai atrasti ir aprašyti. Ir tik nedidelė dalis mūsų patirties bei naujų dalykų yra tikrai visiškai nauja. Juk tai, kas pirmaklasiui ar pirmakursiui nauja – mokytojui ar dėstytojui yra viena priemonių pasiekti besimokančiųjų pažinimą, tai dar vienas žingsnelis rimtesnių pasiekimų kelyje.
Pažinimo džiaugsmas ir nuostaba verčia su pagarba žiūrėti į tuos, kurie prisidėjo prie pažinimo, prie mokslo plėtros, ir kieno darbo dėka mes šiandien galime naudoti milžinišką žmonijos patirtį.
Ne visi vienodai gali ir nori mokytis bei pažinti. Todėl neretai sutinkame žmogų, visiškai abejingą tam, ką galėtume pavadinti mokslu ar žiniomis plačiąja prasme. Bet jis, atradęs kokios nors, kad ir labai abejotinos, tiesos fragmentą, jaučiasi pergudravęs visą pasaulį ir be didesnių pastangų žinantis ir suprantantis beveik viską.
Kaip mokymasis, taip ir mūsų patirtis bei pažinimas tikėjimo dalykuose turi panašų dėsningumą. Mes neišrandame tikėjimo. Pats Dievas atsiskleidžia Kristuje ir leidžiasi būti pažįstamas. Ir čia mūsų pažinimas yra susijęs su tūkstantmete žmonijos patirtimi, su Dievo apreiškimu ir mūsų patyrimu.
Buvimas Dievo artybėje, Jo valios ir meilės pažinimas kiekvienam žmogui reiškiasi vis kitaip ir vis naujai, bet čia kaip ir su mokslais – be nuolatinio darbo ir pastangų nieko negalime pasiekti, o patyrę naujus atradimus tikėjimo kelionėje, mes galime juos rimtai suvokti, apmąstydami Dievo žodžio bei anksčiau gyvenusių žmonijos kartų panašios patirties šviesoje.
Be abejo, kaip ir visame kame gyvenime, taip ir tikėjimo kelionėje galima priimti savo blogą arba gerą patirtį kaip vienintelę universalią tiesą, taip paniekinant ir atmetant visa, ką žmonija patyrė ar patiria dabar.
Apaštalas Paulius mus kviečia būti šviesos vaikais – atvirais ir išmintingais. Taip atverdami save naujoms žinioms, naujai patirčiai, atsiverkime ir Žodžiui, kuris leidžia teisingai suvokti gyvenimą ir išpildyti savo pašaukimą. Būdami Dievo kūrinijos dalis, su dėkingumu priimkime galimybes geriau pažinti kūriniją ir teisingiau naudoti žmogaus poreikiams ir Dievo garbei. O būdami sukurti pagal Dievo paveikslą, siekime gilesnio Jo valios pažinimo ir nusiraminimo Jo malonėje per Jėzų Kristų.
