Kada buvo galutinai nuspręsta nužudyti Jėzų? Kai Jis, prikėlęs iš numirusių savo draugą Lozorių, žengė į Jeruzalę ir dėl šio stebuklo buvo garbinamas ir lydimas minios. Kaip tik šis sekmadienis ir yra tam įvykiui atminti. Bet ne tik.
Mes prisimename, kaip Kristus žengė į kančią ir mirtį už pasaulio nuodėmes, tačiau kiekvienam iš mūsų gyvybiškai svarbus reikalas ir klausimas yra toks: kur šioje istorijoje esu aš? Kur mano vieta Kristaus kryžiaus kelyje, Jo kentėjimuose?
Paprašęs artimiausiųjų maldos ir palaikymo, negavo nei vieno, nei kito. Tik apsunkusios ir mieguistos apaštalų akys žvelgė į Jį – toks buvo atsakas į prašymą. O po to ir visai Jį paliko. Net išsižadėjo.
Kaip savo mokinius, taip ir mus šiandien Jėzus kviečia: „Sek paskui mane”. Visai nieko yra sekti Viešpatį į garbę, į valdžią ir galią. Kaip tai iki suėmimo darė apaštalai, tikėdamiesi dalyvauti Kristaus karališkoje garbėje ir teisingame Izraelio valdyme. Todėl jie visai mielai drauge su Mokytoju žengė į šventąjį miestą iki išdavystės. Tiksliau, iki Viešpaties maldos Alyvų sode.
Paprašęs artimiausiųjų maldos ir palaikymo, negavo nei vieno, nei kito. Tik apsunkusios ir mieguistos apaštalų akys žvelgė į Jį – toks buvo atsakas į prašymą. O po to ir visai Jį paliko. Net išsižadėjo.
Laiške hebrajams minimas “debesis liudytojų” – visi šventieji – nebuvo labai kitokie negu mes. Jie taip pat abejojo, bijojo, klupo ir pan. Tačiau jie pasitikėjo Dievu. Dievo pakviesti vykdyti Jo valią, jie taip pat neretai nuskubėdavo į priešingą pusę. Visai kaip ir mes, išgirdę Jo kvietimą, neretai delsiame, atidedame, tarsi nieko negirdėję, tasi jokio kvietimo nebuvo.
Jaučiamės lyg ir nepasiruošę. Nes suprantame, kad tai reikalaus viso gyvenimo ir didelės ištvermės. Gal tiesiog nenorime ar bijome pasikeisti savo drabužius ir nešulius. Nors jie trukdo mums pajudėti ir traukia žemyn, bet kaip be jų?
Šiandien esame raginami nusikratyti nuodėmės naštų ir pinklių, išlaisvinti savo gyvenimus ir tapti Kristaus liudininkais bei sekėjais. Nes Jis pats parodė, kas yra meilė ir ištvermė, kai paaukojo už mus save.
Kaip gi mes nusimesime tas naštas? Kaip atnaujinsime gyvenimą ir įgausime jėgų? Pats Dievas yra tas, kuris nuima nuodėmės naštą, pats Dievas užgydo jos padarytas žaizdas ir nuramina kiekvieną, kas į Jį kreipiasi ir Juo pasitiki. Pats Kristus nepaliko mūsų kelionėje, bet lydi mus vis atnaujindamas ir pakeldamas. Nuplovęs Šventojo Krikšto vandeniu, Jis kasdien mus gaivina ir stiprina savo Žodžiu bei maitina savo Kūnu ir Krauju komunijoje.
Jis nugalėjo ir mes nugalėsime, svarbu – kasdien prisiminkime, kad Viešpats mus myli ir mūsų neapleidžia, nors kartais kelionė itin sunki. Bet ji veda į pergalę.
