Krikščionys neretai susimąsto, koks darbas labiausiai patiktų Dievui. To klausia daugelis trokštančių išpildyti savo pašaukimą šiame pasaulyje. Žinoma, smulkintis nesinorėtų. Norėtųsi imtis didelių darbų, regimų darbų, kad daugeliui būtų paliudyta Evangelija ir apreikšta Dievo karalystė.
Taip mąstydami dažniausiai galvojame apie naujas iniciatyvas parapijose, darbe su jaunimu, bažnyčių atstatymą, asmeninio gyvenimo kokybės pagerinimą. Bet Bažnyčios istorija liudija, kad Dievas pasirenka mus būti Jo liudytojais ne tik tokia forma, kokia mes norime, bet tokia, kuri mus gąsdina, apie kurią galvodami daugelis pašiurpsta. Tai – kankinystė.
Liuteronai minėjo pirmuosius šio tikėjimo kankinius: Heinrichą Voesą ir Johanną Eschą. Tai – Antverpeno vienuoliai augustijonai, drauge su kitais vienuoliais 1522 m. paskelbę, kad pritaria reformacijai – Bažnyčios atnaujinimui.
Prisimindami kankinius, mes linkę galvoti apie amžių gilumoje pralietą krikščionių kraują, apie kadais vykdytus persekiojimus. Tačiau ateina laikas ir akimirka, kai ne mes pasirenkame, bet Dievas iš savo malonės duoda jėgų būti nauju kūriniu, gyventi Kristuje iki galo. Kankinystėje pasireiškia didžiausia įmanoma jėga, glūdinti tikėjime. Ta jėga stipresnė už viską, ji gali visa atlaikyti. Ir toji jėga yra Dievo dovana.
Kankinystė ypatingai atskleidžia mūsų tikėjimą ir Dievo galybę, kai žmogus gali rinktis – ar išsaugoti kūną ir išsižadėti Kristaus, ar visa paaukoti dėl Jo.
Kristus myli ir atleidžia išsižadėjusiems, kaip tai padarė Petrui, tačiau ėjimas iki galo, liudijimas iki paskutinio atodūsio yra tai, kas padovanoja neblėstantį liudijimą daugeliui kartų.
Neseniai liuteronai minėjo pirmuosius būtent šio tikėjimo kankinius: Heinrichą Voesą ir Johanną Eschą. Tai – Antverpeno vienuoliai augustijonai, drauge su kitais vienuoliais 1522 m. paskelbę, kad pritaria reformacijai – Bažnyčios atnaujinimui.
Dėl to jie buvo suimti, tardomi ir raginami išsižadėti savo tikėjimo. Kai kurie svarstė, kai kurie, regis, norėdami išsaugoti gyvybę, tarėsi išsižadą naujo „mokymo“. Tačiau mūsų minimi Heinrichas ir Jonas laikėsi iki galo, ir 1523 m. buvo sudeginti Briuselio turgaus aikštėje.
Nors tuo metu buvo įprasta prieš egzekucijas perskaityti kaltinimus, jų atveju padaryta išimtis, siekiant, kad žmonės kuo mažiau domėtųsi tikėjimo atnaujinimu ir verčiau gyventų tamsoje, paklusdami esančiai tvarkai.
Ir štai – vienas dalykas per amžius išliko nepakitęs. Nors įprasta, kad sunkiais laikais krikščionybės persekiotojų yra dauguma, jų veiksmų mastai ir uolumas dažnai būna neįtikėtini, bet persekiotojų ir naikintojų vardai pamirštami, o kankinių, tikėjimo liudytojų vardai Bažnyčioje visuomet yra minimi. Ir ne tik minimi, bet už juos dėkojama Dievui kaip už nuostabų sekimo Kristumi pavyzdį.
Taigi, kaip rašo apaštalas Paulius Efezo parapijai, mes esame Jo kūrinys. Kiekvienas tikintis žmogus yra Jo kūrinys. Ir visa Bažnyčia yra Jo kūrinys. Ir kiekvienas, kol gyvename šioje žemėje, trokštame išpildyti savo kaip naujojo kūrinio pašaukimą, net tada, kai dėl to reikia kentėti.
Nežinome, kokios permainos, persekiojimai ir suspaudimai dar laukia Dievo tautos, tačiau būkime drąsūs, kaip ir daugelis iki mūsų buvusių, kurie su Kristumi nugalėjo pasaulį.
