Tą dieną, kai Viešpats Dievas padarė žemę ir dangų, kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių, – tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.
VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.
Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. (To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.) Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą. Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.
VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. (Pr 2,4-15)
Šiandieninis mūsų gyvenimas nelabai primena to pirmapradžio gamtos, žmogaus ir jų santykio su Dievu vaizdinio. Vietoj numatytos darnos, ramybės ir gyvenimo pilnatvės mes patiriame susipriešinimą, baimę ir mirtį. Nuo menkiausių gyvių iki tobuliausio kūrinio – žmogaus, visa gyvena kovoje ir įtampoje. Kai kurie Biblijos komentatoriai mano, kad Edeno sodas buvo ten, kur dabar yra Irakas – vieta, šiandien nelabai panaši į rojų.
Ten, kur turėjo būti ramybė bei pilnatvė Dievo artybėje, dabar griuvėsiai – baimė.
Tai puikiai iliustruoja visos žmonijos ir kiekvieno mūsų dvasinį stovį. Ten, kur turėjo būti ramybė bei pilnatvė Dievo artybėje, dabar griuvėsiai – baimė. Pirmųjų žmonių sukilimas prieš Dievą sunaikino daugelį dalykų ir atvėrė vartus mirčiai.
Tačiau ne viskas prarasta, ne viskas liko sugriauta. Dievo meilė žmonėms išliko. Ji tokia pati, kaip kuriant mūsų protėvius, kaip kuriant šį pasaulį. Žvelgdami tiek į gamtą, į mums dovanotą pasaulį, mes regime begalinę Dievo meilę žmogui.
Ir nors skausmas tebėra mūsų gyvenimo dalis, nor esame linkę dažniau matyti ir skaičiuoti blogį, nei pasidžiaugti tuo, kas gera ir gražu, prisimindami Kūrėją, privalome apsidairyti ir pasidžiaugti, kaip gausiai mus Viešpats palaimino, kaip Jis leido mums sulaukti šios dienos, kokių nuostabių žmonių leidžia sutikti ir kaip maloningai išlaiko mūsų sielą bei kūną. Ir jei atrodo, kad viskas blogai, prisiminkime, kad taika nėra savaime suprantamas dalykas, kad turėti gyvus artimuosius, regėti ir girdėti, galimybė judėti ir daugelis kitų dalykų, yra dovana. Ir labai trapi dovana.
Dažniausiai ją prisimename, kai netenkame, o turėdami pamirštame padėkoti, tarytum viskas pasaulyje vyktų savaime.
Bet visų svarbiausia, kad Dievas nepaliko mūsų sumaištyje ir mirtyje. Kristaus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu Jis leido išsipildyti ir savo teisingumui, ir meilei. Jis leido mums tapti naujais kūriniais Kristuje.
Todėl visi pakrikštytieji gyvename viltyje ir džiaugsme, nes pats Dievas nenorėjo, kad gyventume baimėje. Todėl Jis leido į Jį kreiptis “Tėve”. Pats Viešpats mums rodė į paukščius ir lelijas, kuriuos Jis aprūpina viskuo, kas reikalinga, taip papriekaištaudamas mums, kurie kasdienybėje naudojamės visomis Dievo dovanomis, bet jose nematome Jo meilės. Labai konkrečios meilės, kas akimirką rodomos kiekvienam asmeniškai.
Pasidžiaukime Dievo meile kiekvieną dieną, kurią Jis mums dovanoja.
