„Atėjo valanda,
kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei kviečio grūdas
kritęs į žemę nemirs,
jis liks vienas,
o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
Kas myli savo gyvybę, ją pražudys,
o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje,
išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane:
kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.
Kas man tarnaus,
tą pagerbs mano Tėvas.“
(Jn 12,20-26)
Jie atėjo taip, kaip pas Jėzų atėjo visos pagonių tautos ir ateiname kiekvienas iš mūsų. Kai gyvenimo, mirties, prasmės bei kitokios paslaptys, po daugelio mėginimų jas įminti, taip ir lieka paslaptimis. Nei mūsų proto pastangos, nei itin emocingi beveik mistiniai išgyvenimai, nei didžiausi pasiekimai siekian tapti dorais žmonėmis neduoda esminio, tvirto ir galutinio atsakymo.
Kad ir kokie būtų žmogaus pasiekimai, kad ir kaip save guostume, – netobulumas visose gyvenimo srityse veršis per kraštus. Gal iki tam tikro laiko bei aplinkybių tai gali pavykti nuslėpti nuo aplinkinių ir nuo savęs, tačiau atėjus valandai būname pastatomi prieš savo gyvenimą ir matome, kad tai, ką vadinome pasiekimais ir laimėjimais, yra netektys ir pralaimėjimai. Geriausiu atveju – saviapgaulė, atėmusi ir naikinanti brangų mūsų gyvenimo laiką. Šiaip ar taip visa baigiasi mirtimi. Žmogaus gyvenimas baigiasi mirtimi.
Ir jei visur ir visada žmogaus mirtis yra blogis, tai viena mirtis mums yra didžiausias gėris. Jėzus apie Žmogaus Sūnaus mirtį kalba kaip apie pašlovinimą. Virš viso pasaulio, visų tautų, visų gyvųjų ir visų mirusiųjų iškeltas Jėzus Kristus, Jo mirtis, yra tai ir tik tai, kuo mes galime pasiguosti ir pasidžiaugti, nes Jėzus už mus numirė, kad mums mirti nereiktų.
Pasaulis nori mus tvirtai laikyti. Patys pasakymai: “Susiimk,”, “Imk gyvenimą į savo rankas” ir pan. skatina įtikėti, kad esame gyvenimo šeimininkai. Mūsų širdys lengvai pasiduoda daugybei gundymų nematyti, negirdėti Jėzaus, bet įsiklausyti į šį pasaulį arba į save pačius.
Šį sekmadienį milijonai žmonių susirinks pamaldoms. Ir daugelis jų – ne tik parapijiečiai, bet ir kunigai, net neįtars, kad jie neturi jokio paveldo amžinybėje
Šį sekmadienį milijonai žmonių susirinks pamaldoms. Ir daugelis jų – ne tik parapijiečiai, bet ir kunigai, net neįtars, kad jie neturi jokio paveldo amžinybėje, kad išmoktos apeigos, maldos, liturginės frazės jiems niekuo nepadės ir, kad jie niekuo nesiskiria nuo stabmeldžių.
Ne todėl, kad apeigos, giesmės, maldos būtų kuo blogos, bet kad širdys turi begalę dalykų, kuriais pasitiki – bet tik ne Kristumi. Žinoma, tokiais atvejais vyrauja tikėjimas, kad geriau taip pagarbinti Dievą, geriau kaip nors pasimelsti, nei niekaip. Ar taip gerai mąstyti, ar ne – Dievas žino. Bet tame nėra jokio pažado, tuo niekaip negalime pasikliauti.
Kristus – vienintelis, kuris mus gali išgelbėti. Pirmiausia Jo mirtį mes turime priimti kaip savą. Jam už mus numirus, mums nebereikės mirti, bet tiek žemiškame gyvenime, tiek žemiškoje mirtyje turėti gyvenimą. Su Juo mes jau mirėme šiam pasauliui Krikšto vandenyje. Su Juo prisikėlėme naujam gyvenimui iš Krikšto vandens, kad gyventume ne mes, bet mumyse gyventų Kristus.
Todėl ir Jėzus kalba apie branginamą žemišką gyvybę, kuomet pasitikima tiktai savimi, tik trapiais žemiškais dalykais, bet prarandamas tikrasis gyvenimas amžinybėje. Ir priešingai – apie mirimą pasauliui, bet atrastą amžinąjį gyvenimą.
Tad, kaip ir tie graikai, skubėkime susitikti su Jėzumi. Palikime visus žmogiška tuštybe ir apgaule grįstus kelius, vedančius į niekur. Skubėkime susitikti su Kristumi – išgirskime mums sakytą Žodį, priimkime Jo Kūną ir Kraują, už mus atiduotus mūsų nuodėmių atleidimui. Žodyje ir Sakramente yra Kristus. Visiškai pasitikėkime Juo ir tik Juo. Leiskime širdims ilsėtis Jame: “Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.”
