Miša Jakobas: Viešas laiškas būsimai švietimo ministrei

Jau visi metai, kaip esu ypatingame statuse: „buvęs mokytojas ir buvęs vadovas“. Sakoma, kad būti mokytoju yra diagnozė, kad buvusiųjų nebūna, bet labai svarbu yra tai, kad galiu būti drąsus ir nejausti, kad kažkas stovi už nugaros: tėvai, mokiniai, mokytojai ar savivaldybė.

Vis stebiuosi ir nerandu atsakymo, kodėl tiek daug Jūsų kolegų iš Seimo taip troško pasimatuoti ministro švarką ir užsidėti generolo antpečius. Ar tai buvo garbės troškimas, ar sužaidė ambicijos, ar viliojo gražus pastatas pačioje mūsų gražaus senamiesčio širdyje?

Deja deja, matyt, kad buvę pretendentai ne visai supranta ir suvokia, ką reiškia šviesti, ugdyti, auklėti jauną žmogų, kuris ne visada yra paklusnus, ne visada yra pasiruošęs sunkiam ir daug atkaklumo reikalaujančiam darbui. Privalome ir turime atkreipti pedagogų dėmesį į tai, kad jaunimas nori viską atlikti labai greitai, atsakymus gauti čia ir dabar, o sėdėti prie sunkių uždavinių ir pratimų jie prašo korepetitorių.

Gerb. Ministre, nei aš sportininkas, nei aukštosios mokyklos profesorius, aš – Mokytojas, iki šaknų įsimylėjęs savo pasirinkimą net prieš 50 metų. Todėl kalbėsiu tik apie mokyklą.

Bet mokykla neįmanoma be mokytojo, kad ir „kokių 5G besugalvotumėm“. Štai ir siūlau savo įžvalgas, koks turėtų būti mokytojas, kokį mokytoją norėtų matyti jo ugdytiniai ir jų tėvai, visuomenė.

Mokytojas privalo atminti, kad kiekvienas vaikas ateina į ugdymo įstaigą jau su savo kuprine, kurioje sudėti skirtingi produktai, skirtingos dvasinės vertybės, skirtingi požiūriai, skirtinga patirtis, skirtingi tėvai, skirtingos motyvacijos.

Štai ir pirmoji vinis: kaip dirbti su tais skirtingais produktais, kaip dirbti su vaikais, kurių skirtingos standartinės pozicijos? Ogi, labai paprasta, jei mokytojas pats yra motyvuotas, jei jis yra laisvas, jei jis dirba būtent savo mėgiamą darbą. Kai mokytojas laisvas, jis KŪRYBINGAS, JIS DEGA, JIS IŠDIDUS, O DARBAS JAM NEŠA DŽIAUGSMĄ IR PASITIKĖJIMĄ.

Žydai tartų labai reikšmingą įvertinimą „rabbi“. Toks mokytojas turi akis, kad tuos skirtumus pamatytų, širdį, kad pamiltų ir rankas, kad apkabintų. Mokytojas yra tas, kuris savo šilumą dalina vaikams, bet ta šiluma, kurią jis turi turėt, dažniausiai ateina su Motinos pienu.

Galvokit apie tokį ugdymo turinį, leiskit tokius nutarimus ir įstatymus, kad mokytojas turėtų galimybę būti laisvas, tada jis bus ir kūrybingas, tada jis – didis.

Tad, gerb. Ministre, darykit ir kurkit tokią komandą, galvokit apie tokį ugdymo turinį, leiskit tokius nutarimus ir įstatymus, kad mokytojas turėtų galimybę būti laisvas, tada jis bus ir kūrybingas, tada jis – didis. Mokytojas turi dirbti taip, kad vaiko baigiamojoj kalboj, kai jis turės rankoj atestatą, skambėtų žodžiai: „Ačiū, Mokytojau, tau už šilumą, jautrumą ir žinias. Ačiū už tai, kad mes jautėmės Jums, Mokytojau, reikalingi ir mylimi“.

Mokytojas – šviesus žmogus ir asmenybė, kuris moka ieškoti, atrasti, degti ir uždegti.

Privalome įteigti mokytojui absoliučią tiesą, kad rezultatų savo darbe jis sulauks tada ir tik tada, kai supras, jog svarbu yra ne tai, kiek pasakyta, o kaip pasakyta.

O tie, kurie drįsta galvoti ir prisiliesti prie ugdymo turinio pertvarkos, turėtų tai užrašyti tame darbo kambary, kuriame dirbs švietimo strategai, kurių, deja, nėra daug.

Ką daryti, kaip pasiekti lūžį švietimo sistemoje? Ogi, nuolat ir nuolat mokyti mokytoją, mokyti jį visą gyvenimą. Deja, šis noras ne pas visus gyvena, nes niekas iš mokytojo to nereikalauja arba jie tiesiog tingi. Tingi mokytojai, neturi laiko vadovai, o vaikams prakalti jų „sunkias“ galvas yra tiesiog neįmanoma.

Manoma, kad mokykloje ne pamokos, o linksmi žaidimai, o loginis mąstymas jau seniai paliko mokinių protus ir išėjo pasivaikščioti po laukus. Būtina susigrąžinti. Kaip? Bus sunku ir vėl užduotis švietimo strategams. Ministre, mokytojų savišvieta, kūrybinė veikla pasiekė nulinę padalą.

Dingo profesionalūs kursai, seminarai, vasaros kursai ir t.t.

Dažnai mes vieni kitų klausdavome, ar egzistuoja mokytojo ar vadovo sėkmingo darbo formulė. Taip, ji egzistuoja – 3L (LIFE LONG LEARNING) IR 3K (KOMUNIKACIJA, KOMPETENCIJA, KVALIFIKACIJA).

Kieno galvose gimė projektas „Sudie Edukologijos universitetui, atia mokytojų ruošimo kalvei“? Ką turime – tai plyną lauką ir jokios (kol kas) ateities ruošiant A T E I T I E S P E D A G O G U S.

Tad klausimas dabar jau politikams, visokioms daugumoms ir visokiems nacionaliniams susitarimams: kas paruoš mokytojus, kur paruošimo bazės, inventorius? Kas išmokys tuos jaunuolius dirbti ir būti rimtais mokytojais, o ne atėjus į klasę tapti pajuokos objektu, siekiančiu lengvai užsidirbti populiarumo ir vietoj Pitagoro teoremos pasakosiančiu visokius juokelius? O kokia teoremos pasaulinė reikšmė ir kur ji taikoma – paskaitysite „google“. Aha, taip ir bus. Ir prireikus suskaičiuoti, kiek gausime 2+2:2, vargu, ar sulauksime teisingo atsakymo, jei taip ir nesugebėsime įskiepyti, kad matematika yra griežtų taisyklių rinkinys.

Visi, kurie sėdi ministro kėdėje, nuolat ir nuolat kalba visas tas pačias tiesas: vienodos startinės pozicijos, visiems geriausios kokybės išsilavinimas. Kur rezultatai? Kur bent žingsnelis į priekį? Nebent praėjusių metų matematikos egzaminas…

Iš tiesų, visa praėjusios valdžios švietimo programa dingo kaip drugelis nakties tamsoje. Tai kaip pagaliau įgyvendinti šią kerpėm apaugusią svajonę, kuri taip visiems politikams uždavinys Nr. 1? Kas patars, pasakys, padės? Patarėjai, padėjėjai, departamentų direktoriai? Vargu.

Kodėl aš toks pesimistas? Drįstu atsakyti. O kada jie buvo mokykloje, kalbėjo su švietimo bendruomene, kada pravesta paskutinė pamoka? O juk važiuoti reikia pas juos, pas vaikus, pas tėvus, pas mokytojus. Ir kalti, kalti nuolat ir visada, kad be mokslo, be išsilavinimo, be sunkaus darbo nėra, nebuvo ir nebus jokios ateities. Jūs tiesiog gyvenimo vergai.

Šiandieną atbuko vaikų galvos. Mes, mokytojai, nieko nedarėm, nesugebėjom mokyti taip, kad būtų įdomu, mes tapome jiems svetimi, iš mūsų dvelkė šalčiu.

Šiandieną atbuko vaikų galvos. Mes, mokytojai, nieko nedarėm, nesugebėjom mokyti taip, kad būtų įdomu, mes tapome jiems svetimi, iš mūsų dvelkė šalčiu. Nepamirškim, kad vargas, abejingumas, nusivylimas niekur neiškeliavo. Kad visi mūsų Lietuvos vaikai gautų gerą išsilavinimą – to turi norėti mūsų mokytojai, mūsų vaikai ir mūsų tėvai.

Gerų mokytojų maža, štai tik čia nuotolinis mokymas privalo tarti savo žodį. O kodėl į rajonų centrus neatvykus žvaigždėms ir nepaskaičius ištiso ciklo sunkiųjų temų?

Kiek kartų kalbėjau: kurkime regioninius internatus gabiesiems. Deja, kapų tyla ir tik dabar, tik dabar girdžiu, kad kažkas juda į priekį. Atsakykit man, kaip gimsta žmonės, kurie tokie kietakakčiai, tinginiai ir abejingi sau, likimui ir vaikams? Kiek ilgai tai tęsis, įdomu.

O juk „laiminga ta šalis, kurioje protingiausi ir doriausi žmonės tampa mokytojais“. (Sokratas)

Ir taip, kaip mes kalbame apie šalies būtinus gynybinius poreikius, taip šiandieną privalome kalbėti apie švietimo sistemą ir jos poreikių tenkinimą. Tik jaunoji karta yra mūsų šalies ateitis, o gerovės valstybės pagrindas, deja, kad ir kas bandytų man oponuoti, lieka išsilavinimas.

Jo reikia siekti, ne užkalbėti, ne iškalti, ne įtikinti, bet įsisavinti, kad nei vienas Lietuvos pilietis nepasieks savo asmeninės laimės ir gerovės be išsilavinimo.

Kaip įveikti šiuos sisteminius iššūkius švietimo sistemai? Sudėtingų uždavinių sprendimo raktas yra jo paprastume. Geros kokybės išsilavinimą teikia mokytojas.

Todėl savo pamokai jis privalo ruoštis labai atsakingai, prieš jo akis – klasė su skirtingais charakteriais, polinkiais ir gebėjimais. Pamokoje reikia sunkiai dirbti ir mokiniams taip pat. Kas nenori dirbti, kas trukdo mokytojui įgyvendinti pamokos tikslus, akiplėšiškai trukdo kitiems, yra drąsiai paprašomas palikti patalpas, kuriose dirbama ir ruošiamasi šviesiam rytojui. Griežtai, be išlygų, be teisės skųstis įtakingam tėvui arba isteriškai mamytei. Mokytoja pamokoje ne bubena, dirba sunkiai ir taip, kad išėję jos vaikai netartų tos siaubingos išvados „NIEKO NESUPRANTU“.

Žinoma, kaip dirba mokytoja privalo žinoti, stebėti, analizuoti, daryti išvadas ir stipri vadovo komanda. Kur ją gauti? Deja, jos niekur neparduoda. Tenka mokytis ir laimingi yra tie, kurių vadovas taip elgiasi.

Apie vadovus, kokie jie PRIVALO BŪTI, esu paruošęs atskirą kalbą, bet mano pamąstymai yra brangūs, griežti ir ne visiems patiktų. Šitoje vietoje teks sustoti ir jei gerb. Ministrė išreikš norą pasimatyti, kodėl gi ne. Žinoma, aš pats nesisiūlysiu.

Visai neseniai teko matyti laidą apie prof. Vytautą Miškinį. Kiek daug meilės jis atidavė vaikams, kiek šilumos ir dvasios turi savyje šis pedagogas. Drįstu prie jo prisigretinti, nes mes abu savo vasaras, savo poilsio dienas atidavėm vaikams. Ne sodui, ne daržui, ne namui, bet VAIKAMS. Vadovas yra laivo vadas, kapitonas.

Šiandieną naujai paskirti vadovai perdėm drąsūs. Nebūtina girtis, kad viską moku, deja deja, bet savęs vertinti taip gerai gal nereikėtų. Tiesiog nepadoru.

Dar sugrįšiu prie „Ąžuoliuko“ vadovo. Žinot, kur jo sėkmės paslaptis? Jo mokytojas buvo žydas Hermanas Perelšteinas. Žinot, kieno dėka Šiaulių Santaros mokykla tapo gimnazija ir dabar puikiai tvarkosi? Ogi dėl to, kad tos mokyklos mentoriumi buvo Miša Jakobas.

Ir dar. NUSTOKIM meluoti vaikams ir jiems kalbėti tikrovės neatitinkančius faktus. Ko verti mūsų istorijos vadovėliai? Kur pagarba žmogui, kur kritinis mąstymas, kodėl kalama į galvas išgalvoti ir niekuo nepagrįsti faktai? Istorija nėra religija, tad ja nereikia tikėti, ją reikia studijuoti, tirti ir pažinti. Štai vėl paprasti, elementarūs palinkėjimai vadovėlių autoriams: istorija nėra juoda ir balta, joje daugybė atspalvių, tuos atspalvius visur ir visada padeda surasti mokytojas, o tai tinka visiems mokslams.

Gerb. Ministre, keisti teks daug ką. Ilgai stovėjome stovinčiame vandenyje, praradome daug laiko, būtini sisteminiai pokyčiai. Kokie? Paprasti. Keisti požiūrį į mokytoją, į pagrindinį žinių nešėją, keisti sisteminį mokytojų paruošimą, keisti savišvietos ir kvalifikacijos sistemą, tūkstantį kartų pagalvoti apie vadovą, ar jis priimtinas bendruomenei, kurti kitus vadovėlius ir ugdymo turinį ne į plotį, o į gylį. Žodžiu, teks prakaituoti ir smarkiai, prakaitas upeliais tekės.

Kaip tai pasiekti, su kuo to siekti, kada tai pasiekti, kas tars „paskui mane“? Kas taps strateginės komandos branduoliu? Leiskit sekundei pabūti darželinku ir tarti „nešakysiu“.

Neskaičiau naujos Vyriausybės programos. Ji reikalinga politikams ten Seime: kai kam papozuoti prieš rinkėjus, pavaidinti opoziciją, įdomiai balsuoti arba nedalyvauti balsavime, apsimesti... Man to nereikia, man nereikia tų skaičių, kurie veda į niekur ir jie niekados nebus „realiųjų skaičių aibė“. Mums reikalingi konkretūs darbai. Deja, pradžioje bus tik maži žingsniukai, nes didelių žingsnių daryti nėra kam, nėra generalinių įkvėpėjų.

Tad, gerb. Ministre, spaudžiam akseleratorių iki pat galo, bet gink Dieve, neužtraukite rankinio stabdžio, tam jau nėra laiko.

Miša Jakobas yra buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas, dabar Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius