Dabartinis Mokslo ir studijų įstatymas numato daug laisvių universitetams ir kolegijoms, drauge numatydamas ir daug atsakomybių. Jie turi stengtis pritraukti geriausius moksleivius, savo studijų programas daryti patrauklesnes nei kitų konkuruojančių aukštųjų mokyklų studijų programos, bendrauti su darbdaviais, savarankiškai kurtis tikslus ateičiai, ieškotis sau naujos veiklos nišų, siekti kuo aukštesnės studijų kokybės, plėtoti mokslinius tyrimus.
Jei būtų patvirtintos pateiktos pataisos, viso to neliktų. Pataisos tiesiogine prasme „tramdo“ universitetus ir kolegijas, apsunkinamos jų veikimą, stiprindamos ministerijos kišimąsi į jų veiklą, darydamos juos priklausomus nuo smulkmeniškų politikų sprendimų ar net jų politinių nuotaikų.
Pataisos tiesiogine prasme „tramdo“ universitetus ir kolegijas, apsunkinamos jų veikimą, stiprindamos ministerijos kišimąsi į jų veiklą, darydamos juos priklausomus nuo smulkmeniškų politikų sprendimų ar net jų politinių nuotaikų.
Pagrindinis argumentas, kuriuo bus ginamos šios pataisos, neabejotina, bus šiuo metu jau liaudies priežodžiu tapęs pasakymas, kad aukštosios mokyklos darančios ne tai, kas „reikia“, nerengiančios tų specialistų, kurių „reikia“, o kuriuos rengiančios, tai ne taip, kaip reikia.
Vadinasi, kiekvienas prieis prie išvados, jog daro tai, ko nereikia, ar veikia blogai. Jokių analizių ir duomenų tokiems teiginiams pagrįsti nėra pateikta. Tačiau prisidengiant populiariais šūkiais yra paprasčiau formuoti sprendimus nei analizėmis ir proto argumentais.
Kokie žingsniai numatomi, kad būtų taip, kaip reikia?
Pirmiausia numatoma planuoti studentų krepšelius pagal kryptis. Kiekvienam aišku, jog taip smulkiai skirstant visas studijų vietas, daugeliu atvejų įvyks taip, kad dėl studentų tam tikroje studijų kryptyje konkuruos vienas universitetas pats su savimi, ar dar su kokiu kitu universitetu. Šiuo metu studijų krepšeliai skirstomi į krypčių grupes, kurias sudaro kelios kryptys. Net ir tuo atveju aišku, jog konkurencija kai kuriose krypčių grupėse pernelyg menka.
Priemonės taip smulkiai planuoti būtų pateisinamos, jei kas nors būtų apskaičiavęs ir įvardinęs, kiek iš tiesų ir kokių specialistų „reikės“ po ketverių metų. Ministerija tikrai nėra įvardijusi. Kiek girdėti, ir neketina to daryti.
Smulkiam planavimui tokių patikimų apskaičiavimų neįmanoma atlikti sparčiai besikeičiančioje ekonominėje situacijoje. Joks rimtas ekspertas, gyvenantis ne planinėje, bet laisvoje ekonomikoje, nesiims teikti specialistų poreikio prognozių vienai specialybei ar net specialybių grupei. Specialistai teikia prognozes, kurios yra bent kiek patikimos, labai stambiems sektoriams. Tačiau net tokių prognozių šiandien Lietuvoje niekas nėra matęs ar girdėjęs, nors sprendimai jų pagrindu ir planuojami.
Planavimas „pagal poreikį“ aukštajame moksle jau yra įgavęs tragikomišką pavidalą. Švietimo ir mokslo ministras ne kartą skelbė, kad mažinamos studentų vietos socialiniuose moksluose. Tačiau iš tiesų tai reiškia vietų, dėl kurių konkuruoja universitetai, mažinimą, jas skiriant nekonkurencijos (tikslinio finansavimo) būdu kuriam nors vienam universitetui.
Švietimo ir mokslo ministras ne kartą skelbė, kad mažinamos studentų vietos socialiniuose moksluose. Tačiau iš tiesų tai reiškia vietų, dėl kurių konkuruoja universitetai, mažinimą, jas skiriant nekonkurencijos (tikslinio finansavimo) būdu kuriam nors vienam universitetui.
Jei pažvelgsime į teisės studijų kryptis, keli universitetai konkuruoja dėl teskiriamų 185 teisės studijų krepšelius galinčių gauti studentų. Tačiau čia pat 130 studijų vietų skiriama vienam universitetui policijos ir pasienio teisės studijų vietoms, kurias baigusieji taip pat gauna teisės studijų diplomą.
Policijos pareigūnų gal ir trūksta. Tačiau ne paslaptis, jog šis trūkumas susijęs pirmiausia su didele šių specialistų dinamika, kai jie dėl atlyginimų bei kitų priežasčių palieka tarnybą. Jau iš šio pavyzdžio galima nuspėti, kaip gali vystytis vadinamųjų „reikiamų specialistų“ pagal konkrečias programas planavimo idėja.
Tam, kad ateity reikės specialistų daug daugiau nei parengiama dabar, sako darbdaviai, ypač įmonių, susijusių su informacinėmis technologijomis. Tačiau turbūt net jie nesitiki, jog šį trūkumą būtų galima padengti rengiant vis daugiau informatikos specialybių pirmakursių. Esama kitų priemonių, kurias yra išbandžiusios kitos šalys: specialistų perkvalifikavimas, tikslinis darbo imigrantų pritraukimas.
Bet negirdėti, kad kas gilintųsi iš esmės. Darbdavio pareiškimas apie numatomą specialistų trūkumą tampa tik pretekstu politinėms kalboms apie tai, kad universitetai rengia ne tuos specialistus, kurių „reikia“, o apsukresnių ar su politikais geresnius ryšius palaikančių aukštųjų mokyklų administracijai – būdas sau užsitikrinti nekonkurencingą finansavimą.
Laisvos ekonomikos sąlygomis gebėjimai ir kvalifikacijos, kurių „reikia“, yra dinaminis dalykas. Todėl ir reikalingumas gali būti įgyvendinamas dinaminę aukštųjų mokyklų ir darbdavių, aukštųjų mokyklų ir visuomenės atstovų sąveiką, kuri yra priešinga administraciniam ministeriniam planavimui.
Pateiktos įstatymo pataisos kaip tik tokios sąveikos galimybę ir naikina. Pirmiausia numatydamos „planuoti“ studentų poreikį pagal studijų kryptis, taip mažindamos aukštųjų mokyklų konkurenciją dėl geriausių studentų.
Jei pataisos būtų patvirtintos, galima prognozuoti, kad ateityje aukštosios mokyklos savo energiją nukreips ne studijų programų kokybei gerinti, bendradarbiauti ir ryšių su darbdaviais ieškoti, o „savai krypčiai“ išsimušti bei tam tikrą skaičių studijų vietų šioje kryptyje užsitikrinti.
Ministrai taps raktinėmis figūromis šiuose procesuose. Ne vienas švietimo ir mokslo ministras, tačiau ir tam tikrų specialistų poreikį savaip pagrindžiantys kiti ministrai, partijos bičiuliai, prikalbinti ir priraginti prie jų priėjimą radusių aukštųjų mokyklų vadovų.
Antra, numatyta, kad ministerija ir aukštosios mokyklos pasirašys trejų metų sutartis, kuriose bus numatyta, kokius specialistus aukštosios rengs, kokių nerengs ir panašiai. Sutartys vienareikšmiai apriboja aukštųjų mokyklų iniciatyvas ir laisves. Tai apriboja ir iniciatyvas reaguoti į besikeičiančius rinkos poreikius, į naujų darbdavių atsiradimą ir ryšių su jais mezgimą.
Tai apriboja ir iniciatyvas reaguoti į besikeičiančius rinkos poreikius, į naujų darbdavių atsiradimą ir ryšių su jais mezgimą.
Tokiais atvejais teks laukti trejus metus iki kitos sutarties, ir dar tikėtis, kad ministerijos vadovybė tam pritars. Kaip galima spręsti iš įstatymo pataisų formuluočių, savo strateginius tikslus aukštųjų mokyklų vadovai pirmiausia turės apginti ministerijoje, kuri, kaip suponuojama, geriausiai žino, ko reikės Lietuvai ir kuo konkrečiai turi užsiimti universitetai ir kolegijos.
Juo labiau, numatoma, kad Vyriausiybė tvirtintų ir valstybinę mokslo bei studijų plėtros „programą“ (ne „strategiją“ ir ne „plėtros gaires“), kuria ministerija veikiausiai ir vadovautųsi. Jei ministras aptiks, kad sutartys nevykdomos (tai yra, kad universitetas ėmėsi savų iniciatyvų, elgėsi neplaniškai), universitetai galės baudžiami finansiškai.
Greta šio absurdiško vaizdo, paneigiančio aukštųjų mokyklų autonomiją, būtina paminėti ir kitą naują nuostatą. Autonomija visiškai naikinama kolegijose. Jos nebegalėtų pačios savarankiškai rinktis vadovų: jie būtų tvirtinami švietimo ir mokslo ministro. Ne bendruomenė, o politikas nuspręstų, kas yra tinkamas valdyti aukštąją mokyklą. Kaip neprisiminti dabartinio švietimo ir mokslo ministro pasakymų, kad kolegijos esančios „profkės“. Šis pasakymas įgauna konkretų pavidalą.
Jei bus pritarta pataisose numatytam aukštųjų mokyklų valdymui, galima prognozuoti sąstingį ir aukštųjų mokyklų vidaus gyvenime. Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl aukštųjų mokyklų valdymo yra užkirtę kelią Lietuvoje rastis šiuolaikiškai valdomoms aukštosioms mokykloms su tarybomis, sudarytomis iš socialinių partnerių. Tačiau įstatymo pataisos žengia dar toliau. Jos paralyžiuoja tarybos nepriklausomą veiklą, numatydamos, kad ji kiekvieną sprendimą turinti suderinti su Senatu. Taip sunaikinamas akademinių ir strateginių funkcijų pasiskirstymas bei grįžtama į valdymo modelį, kurio nėra jokioje šalyje, į kurią norėtume lygiuotis.
Stebina ir ypač paini MSĮ pataisų formuluotė dėl aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo. Dabartinis aukštųjų mokyklų vertinimas leidžia objektyviai įvardyti aukštųjų mokyklų trūkumus, jų stipriąsias puses. Vertinimo siejimas su akreditacija rodo, kad valstybė prisiima atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę.
Vertinimas sukėlė nemažai diskusijų. Kai kurios jų buvo susijusios su patirties stoka vertinime, nes teko kurti visai naują sistemą. Tokiame kelyje klaidų sunku išvengti. Klaidos buvo taisomos ir vertinimas tobulinamas. Tačiau daugiausia vertinimu buvo nepatenkintos aukštosios mokyklos, kurios buvo įvertintos neigiamai.
Vertinimas sukėlė nemažai diskusijų. Kai kurios jų buvo susijusios su patirties stoka vertinime, nes teko kurti visai naują sistemą. Tokiame kelyje klaidų sunku išvengti. Klaidos buvo taisomos ir vertinimas tobulinamas.
Tačiau daugiausia vertinimu buvo nepatenkintos aukštosios mokyklos, kurios buvo įvertintos neigiamai. Tai taip pat galima suprasti, nes pirmą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją universitetai apskritai buvo vertinami nacionaliniu mastu, o gauti vertinimo duomenys apskaičiuoti pagal iš anksto nustatytus kriterijus.
Nacionalinis vertinimas yra visai kitas dalykas nei proginiai parodomieji įsivertinimai pačių aukštųjų mokyklų iniciatyva. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai civilizuota kalba išsakytos užsienio ekspertų labai kritinės pastabos pačių aukštųjų mokyklų buvo išaiškintos kaip pagyrimai ir ypač pozityvūs vertinimai. Nacionalinis vertinimas liedo išvengti tokios saviapgaulės.
Pateiktose įstatymo pataisose toks vertinimas faktiškai naikinamas, nes pataisose įrašytos nekonkrečios ir neįpareigojančios formuluotės. Numatoma griežtinti aukštųjų mokyklų programų vertinimą. Tokia tvarka jau buvo, ir galime prognozuoti, jog nenetrukus aukštosios mokyklos prie to prisitaikys.
Dar visai neseniai prie kelių programų būdavo „prirašomi“ reikiami dėstytojai, kurie jose iš tiesų nedėstė ar „prirašoma“ infrastruktūra, kuria iš tiesų nebuvo galimybių naudotis. Nedaug suklystume sakydami, kad esant griežtam studijų programų vertinimui buvo galima su penkiais dėstytojais vykdyti penkias atskiras programas vienoje auditorijoje.
Tokios gudrybės tampa sunkiai įmanomos, kai vertinama ne atskira studijų programa, o visa universiteto veikla. Panaikinus išorinį vertinimą, būtų suduotas didelis smūgis Lietuvos studijų kokybės kultūros formavimuisi, kuris jau buvo prasidėjęs. Tai taip pat panaikintų ir motyvaciją aukštosioms mokykloms gerinti savo veiklą ir keistis, kelti strateginius tikslus ir juos realizuoti, ieškoti naujų kelių ir imtis atsakomybės.
Panaikinus aukštųjų mokyklų išorinį vertinimą valstybė ne tik negalės sakyti, kad garantuoja už duodamų diplomų kokybę. Ji sukurs situaciją, kai sumažėjus paskatoms aukštosioms mokykloms imtis iniciatyvų, jų pagrindiniai lūkesčiai bus siejami tik su iš valstybės gaunamomis malonėmis.
Panaikinus aukštųjų mokyklų išorinį vertinimą valstybė ne tik negalės sakyti, kad garantuoja už duodamų diplomų kokybę. Ji sukurs situaciją, kai sumažėjus paskatoms aukštosioms mokykloms imtis iniciatyvų, jų pagrindiniai lūkesčiai bus siejami tik su iš valstybės gaunamomis malonėmis.
Jos bus skatinamos ieškoti įvairių gudravimo būdų. Kylančias problemas spręs ne pačios aukštosios mokyklos, dabar jos tikėsis problemų sprendimo iš ministerijos ar kitų valstybės institucijų. Gilinantis į pataisų dvasią, galima matyti, kad šia kryptimi ir judama: nuo aukštųjų mokyklų laisvės ir atsakomybės į jų pasyvią būklę ir iš valstybės laukiamo protekcionizmo.
Pateiktose Mokslo ir studijų įstatymo pataisose yra dalykų, kurie paspartintų aukštojo mokslo raidą. Antai, galimybė mokslinių tyrimų institutams disponuoti turtu, trumpoji praktinė magistrantūra bei kitos korekcijos, išryškėjusios kaip būtinos aukštojo mokslo dabartinėje praktikoje. Tačiau šie geri dalykai paskęsta siūlymuose kontroliuoti, suvaržyti ir politizuoti aukštąjį mokslą.
Aukštosios mokyklos įspraudžiamos į administracinę politinę priežiūrą, konkurencija dėl studentų susiaurinama, ji tampa konkurencija dėl politikų, pirmiausia – švietimo ir mokslo ministro, palankumo, nelieka objektyvių aukštųjų mokyklų veiklos vertinimo kriterijų, užkertamas kelias iniciatyvoms.
Nemažesnė yra ir pačių pataisų moralinė žala. Tai signalas, jog Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija nori sugrąžinti į aukštąjį mokslą stagnaciją ir valstybinį administracinį valdymą, kurio dulksvą klampumą dar ne visi yra pamiršę.
Tai yra ypač blogas signalas iniciatyviems žmonėms, kurių yra kiekvienoje aukštojoje mokykloje, taip pat ir būsimiems studentams, kurie nebegalės tikėtis, jog įtvirtinus tokias pataisas Lietuvos aukštajame moksle vyks pozityvios permainos.
