Galima iki užkimimo ginčytis ir įrodinėti, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai reikalingi ir svarbūs valstybei.
Kai kalbame apie silpną visuomenės demokratijos lygį, tautinės tapatybės silpnėjimą, menką pasitikėjimą sava valstybe, apie stringančią viešojo sektoriaus veiklą, didelę emigraciją, apie prastą visuomenės psichikos sveikatą ir savižudybių skaičius, galiausiai – apie patologinį visos visuomenės, taip pat ir jaunosios kartos nelaimingumo jausmą, žemės ūkio ar informacinių technologijų specialistai tikrai nepadės.
Kai kalbame apie silpną visuomenės demokratijos lygį, tautinės tapatybės silpnėjimą, menką pasitikėjimą sava valstybe, apie prastą visuomenės psichikos sveikatą ir savižudybių skaičius, galiausiai – apie patologinį visos visuomenės, o taip pat ir jaunosios kartos nelaimingumo jausmą, žemės ūkio ar informacinių technologijų specialistai tikrai nepadės.
Šių dalykų priežastis vien apgraibomis įvardijame, nekalbant apie jų sprendimus.
Naujų socialinių ir dvasinių problemų bei iššūkių radimasis yra kaina, kurią jau šiandien mokame už inovatyvų ir globalų civilizacijos posūkį, už visai naujo pobūdžio ekonomiką ir spartą. Tai meta visiškai naują iššūkį hmanitariniams ir socialiniams mokslams iš naujo įvertinti ir suprasti dabartinį pasaulį ir žmogaus vietą jame.
Ne vien apie mokslą kalbame, o apie specialistus, kurie problemas suvoktų, gebėtų jas artikuliuoti bei padėtų rasti sprendimus.
Galėtume humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams ir specialistams mesti kaltinimus, kad jie kreipia pernelyg mažai dėmesio į šias problemas, nėra iki galo suvokę problemų masto. Tačiau visiškai naujoje epochoje, kurioje gyvename, jų reikalingumas yra ypač išaugęs, o kalbos apie menką jų nešamą ekonominę naudą atrodo bent jau keistai.
Kai kada humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai griebiasi ir neva gudresnių strategijų, įrodinėdami, kad technologinių inovacijų šiais laikais be humanitarinio bei platesnio išprusimo niekaip nesukursi. Iš geriausių sėkmės pavyzdžių sužinome, kad technologinėms inovacijoms apskritai ne visada reikia didelio mokslo.
Iš tiesų dažnai pakanka vien bazinių technologinių žinių, o visa kita lemia asmens fantazija, atsitiktinumas ar net tingėjimas leistis į sudėtingiausius tyrimus ir paprastų kelių paieška.
Didžiausia humanitarinių ir socialinių mokslų „nauda“ yra ta, apie ką skubančiame ir didelio efektyvumo siekiančiame pasaulyje labai mažai kalbama. Jie kuria ir tobulina žmogų, daro jį labiau žmogumi, ne vien BVP kuriantį individą.
Jie suteikia instrumentus žmogui pažinti save ir pasaulį, suprasti aplink vykstančius procesus, gebėti juos vertinti, susiformuoti ištvermę ir kantrybę gyventi pagal vertybes, o ne vien pagal naudą ir patogumą. Valstybės teorijos klasikai ne kartą yra pabrėžę, kad jokia tvarka neišsilaiko ten, kur negalima pasitikėti susitarimais.
Tai yra, nieko tvirtesnio negalima pastatyti visuomenėje, kurioje žmogaus žodis ar pažadas, jo pozicija nieko nereiškia. Kai iš anksto susitaikoma, kad kitą dieną situacija gali radikaliai pasikeisti, žmogus pakeis savo nusistatymus ir permąstys ankstesnius susitarimus, ir kad niekuo negalima pasitikėti. Tai aktualu ne vien politinei ar ekonominei gerovei, bet ir apskritai bendrai kasdienybės savijautai.
Nieko tvirtesnio negalima pastatyti visuomenėje, kurioje žmogaus žodis ar pažadas, jo pozicija nieko nereiškia.
Lietuvoje, regis, su tokia nepastovia būkle esame seniai susitaikę.
Rūpestėliuose dėl ekonominių rodiklių ar agronomų nepritekliaus kokiame rajone paskęsta dalykai, susiję su žmogumi kaip asmeniu. Rūpestis dėl žmogaus vertybinio tvirtumo ir asmenybės gėrio, kai dėl asmeninių įsitikinimų ar ištikimybės principams žmogus gali paaukoti ir naudos dalį, yra tarsi nustumtas į antrą planą.
Apie tokius dalykus tarsi nepatogu net kalbėti ar rašyti kaip apie kažkokią senų laikų atgyveną, galinčią terūpėti vien sukriošusiems moralistams.
Diskutuoti dėl humanitarinių ir socialinių mokslų reikalingumo Lietuvoje yra svarbu ir būtina. Būtina pirmiausia ir patiems šių mokslų atstovams, kad jie geriau suvoktų savo misiją bei vaidmenį ekonominių rūpesčių pernelyg persmelktais ir žmogiškus orientyrus praradusiais laikais. Jos nėra beprasmės, net jei atrodytų, kad kam neduota suprasti akivaizdžių dalykų, tas nesupras ir argumentų.
Kai kada atsiranda ir argumentų, net jei jie sukasi apie šiuo metu „aktualiausią“ temą, valstybės finansuojamų studentų skaičius.
Antradienį Mokslo, analizės ir stebėsenos centras pristatė aukštojo mokslo būklės naujausią analizę. Ši atskleidžia situaciją, kuri yra kitokia nei ta, kurią pristatydavo Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė.
Pasirodo, Lietuvoje matematikos, gamtos ir technologijų mokslų absolventų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų (23 proc.) yra didžiausias visoje ES. Nuo Lietuvos atsilieka tokios šalys kaip Airija, Suomija, nekalbant apie Jungtinę Karalystę ir kitas Skandinavijos šalis.
Pasirodo, Lietuvoje matematikos, gamtos ir technologijų mokslų absolventų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų (23 proc.) yra didžiausias visoje ES. Nuo Lietuvos atsilieka tokios šalys kaip Airija, Suomija, nekalbant apie Jungtinę Karalystę ir kitas Skandinavijos šalis.
Stipriai nuo Lietuvoje pasiektų skaičių atsilieka ir ES vidurkis (17 proc.). Toks Lietuvos pasiekimas labai kontrastuoja su šalies santykiniu atsilikimu pagal inovatyvių įmonių skaičius, kurioms, kaip galima spręsti, šių specialistų reikės.
Kaip rodo to paties tyrimo skaičiai, Lietuvoje inovacijų mažai, nes vyrauja žemo technologinio lygio pramonė. Toks kontrastas gali reikšti du dalykus. Pirmiausia technologinių inovatyvių įmonių sektorius ims sparčiai augti ir geromis sąlygomis įdarbins baigusius specialistus. Antra, šis sektorius neaugs, nauji specialistai žiauriai konkuruos dėl darbo vietų, o darbdaviai nepatenkintais veidais kalbės, kad negal priimti specialistų, o juo labiau už gerą atlygį, nes universitetai neparengią specialisto jų turimoms darbo vietoms.
Tyrimas atskleidžia ir daugiau įdomių faktų, paneigiančių viešas deklaracijas. Nors viešai atsakingi pareigūnai ne kartą įvardijo, kad didinami gamtos ir technologijos mokslų specialistų skaičiai, duomenys rodo ką kita.
2013 metais, palyginti su ankstesniais, mažėjant bendram abiturientų skaičiui, išaugo biomedicinos mokslų studentų skaičius. Technologijos bei fizinių mokslų studentų skaičiai sumažėjo proporcingai, menų studentų skaičiai mažėjo mažiau nei gamtos mokslų. Socialinių ir humanitarinių mokslų studentų skaičiai sumažėjo ryškiai, jie buvo deklaratyviai neproporcingai mažinami.
Paradoksalu, kad rūpinantis gamtos ir technologijos specialybėmis iš tiesų didėja skaičiai studentų, besimokančių medicinos, slaugos ir žemės ūkio specialybių.
Paradoksalu, kad rūpinantis gamtos ir technologijos specialybėmis iš tiesų didėja skaičiai studentų, besimokančių medicinos, slaugos ir žemės ūkio specialybių. Dauguma šių specialybių siejamos su viešuoju sektoriumi. Vien žemės ūkis susijęs su pramone, tačiau taip pat ne ta, į kurią Lietuva ateityje dėtų pagrindines inovacijų viltis.
Galima daryti išvadą, kad socialinių ir humanitarinių mokslų neva disproporcija išlyginama didinant medikų, slaugytojų ir žemės ūkio būsimų specialistų skaičius. Čia sunku įžvelgti kokią nors ekonominę ar ateities strateginę logiką. Galima spėti esant politinę „susitarimų“ logiką bei politinės vadovybės „prijautimą“ buvusioms darbovietėms.
Tyrimas paneigia ir kitą plačiai pasklidusį mitą, kad didžioji dalis jaunimo svajojanti dirbti valstybės tarnyboje. Iš tiesų kurti įmonę ir jai vadovauti ar užsiimti individualia veikla norėtų 38 proc. bakalaurų, o dirbti valstybės tarnyboje – 15 procentų.
Vadinasi, jaunimas yra savarankiškas, jis svajoja apie jų pačių kuriamą veiklą. Jaunimas apie savo ateitį sprendžia daug racionaliau, nei teigia norintieji planiškai reguliuoti jų pasirinkimus ar drausti studijuoti jų pasirenkamose „neteisingose“ specialybėse. Pirmiausia, žinoma, „neteisingose“ humanitarinių ir socialinių mokslų specialybėse.
N.Putinaitė yra Vilniaus universiteto TSPMI docentė.
