Sausio 13-osios faktas juo labiau stebina, kad ji patvirtina, jog sovietinė valstybė, kelis dešimtmečius laužydama ir keisdama tiesą, modifikuodama patriotizmo ir nepriklausomybės sąvokas, manipuliuodama tautiniais jausmais nesugebėjo sunaikinti gebėjimo suprasti, ką reiškia valstybės vertybės bei noro turėti savo valstybę, pasirengimą ją kurti ir ginti.
Sovietmetis perkeitė tautos sampratą, manipuliavo tautiniais jausmais. Sovietinė valstybė negniaužė nacionalumo, o jį perkeitė, pagrindinį dėmesį nukreipdama į nacionalinių kultūrų (pagal sovietinį šabloną) puoselėjimą ar net kūrimą ten, kur jų nebuvo (kad ir kai kuriose Mažosios Azijos respublikose). Lietuvoje tautiškumas taip pat buvo įstatytas į kontroliuojamą kultūrinę vagą, formuojant specifinę tautinę savivoką, kurioje nebuvo vietos tautos savarankiškumo idėjoms ar krikščioniškoms vertybėms.
Sovietiniame gyvenime nebuvo vengiama ir tautos sąvokos, tačiau tik tiek, kiek ji reiškė labai siaurai apibrėžtus dalykus: valstietišką buitį, gamtos lyrizmą, gintaro ir Baltijos jūros poetiką.
Į sovietinę „apyvartą“ po karo labai greitai buvo įtrauktas Maironis, pasirenkant tuos jo kūrybos aspektus, kurie nelietė visuomeninių, valstybinių ar religinių temų, o apdainavo gamtą ir „pelėsiais bei kerpėm“ apaugusią didingą praeitį.
Sovietų okupacijos metais buvo išplėtota lietuvių tautos kaip per istoriją vis silpstančios bei galiausiai visiškai prarandančios valstybingumą idėja.
Panašiai pamažu į naująjį tautiškumą buvo įtraukti ir tautinio atgimimo herojai Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius. Išleisti pastarojo raštai turėjo padėti įtikinti tautą, kad didžiausias lietuvių tautos priešas yra krikščionybė ir, žinoma, anuo metu jai atstovaujanti Bažnyčia.
Sovietų okupacijos metais buvo išplėtota lietuvių tautos kaip per istoriją vis silpstančios bei galiausiai visiškai prarandančios valstybingumą idėja.
Sovietinė valstybė tautiškumo sentimentais pasinaudojo tam, kad juos nukreiptų prieš savo du didžiausius priešus: nepriklausomo valstybingumo idėją ir krikščionišką bendruomenę, suteikiančią žmogui valstybės nekontroliuojamą dvasinį bei vertybinį pagrindą.
Sovietinė valstybė nebijojo ir žodžio „nepriklausomybės“. Jis buvo palyginti plačiai vartojamas ir Lietuvoje. Antanas Sniečkus savo kalbose nekartą „tikrąją nepriklausomybę“ SSSR sudėtyje priešpriešino anuo metu vadinamajai buržuazinei nepriklausomybei.
Vėliau daug plačiau pradėta vartoti „suvereniteto“ sąvoka, ji buvo įrašyta ir į SSSR 1977 metų konstituciją.
Propaganda stengėsi pripratinti žmones prie „suvereniteto“, kuris nereiškė tautos apsisprendimo, o reiškė tik tautos apsisprendimą būti sovietine respublika. Bet koks kitas suvereniteto supratimas sovietinėje sistemoje buvo „neteisingas“.
Sovietinė valstybė iškraipė prasmes žodžių, kurie žymėjo vertybes. Ji turėjo visą arsenalą propagandos priemonių sumaišyti žmonių protus, pakeisti jų tautos sampratą, supratimą, kas yra suverenus valstybingumas.
1989 metų pradžioje, kai Sąjūdis labai aiškiai iškėlė Lietuvos nepriklausomybės siekį, viešose kalbose galime aptikti gausybę „tautos“, „suverenumo“ ir „nepriklausomybės“ sąvokų. Lietuviškoji sovietinė Komunistų partija, kurios ryškiausias lyderis tuo metu jau buvo Algirdas Brazauskas, tuo metu kalbėjo apie „ekonominį suverenitetą“ SSSR ribose.
Neabejotina, kad jo siekė didžioji dalis lietuviškai etniškai grynos vietinės komunistų partijos. Sovietinę lietuvišką valdžią erzino ne visada racionalūs ir aiškūs nurodymai iš Maskvos, ji norėjo būti „šeimininke“ lietuvių žemėje. Vienintelis dalykas, ko trūko – tai didesnis ekonominis nepriklausomumas. Dėl jo būtinybės sovietinė lietuviškoji vadovybė jau buvo apsisprendusi. Kadangi SSSR buvo priimta, kad partija geriausiai žino, kokie yra liaudies norai, dėl šio tikslo nebuvo galvojama kokiu nors būdu atsiklausti tautos.
Tačiau Sąjūdžio laikais radosi ir kita „suvereninteto“ ar „nepriklausomybės“ samprata. Ji išreikšta Vytauto Landsbergio pasisakyme 1989 metų vasario 15 dieną: „Savo ruožtu svarstydami klausimą, kokios norėtume Lietuvos, visa tai kreipiame kaip klausimą jos žmonėms – kokios Lietuvos jūs norite?“
1989 metais siekdamas atsiriboti nuo sovietinio „suvereniteto“ šleifo, Sąjūdis dokumentu nurodė nevartoti šios sąvokos, o vartoti „nepriklausomybės“ sąvoką.
Lietuvos ateities valstybė buvo matoma tokia ir ta, kuri kyla iš tautos suvereniteto, iš tautos apsisprendimo bei aiškaus pasakymo, kokia turi būti Lietuva. Sąjūdis atsiribojo nuo nomenklatūrinių pagundų iš anksto nuspręsti, kas geriausia Lietuvos tautai.
1989 metais siekdamas atsiriboti nuo sovietinio „suvereniteto“ šleifo, Sąjūdis dokumentu nurodė nevartoti šios sąvokos, o vartoti „nepriklausomybės“ sąvoką. Demokratiškai iš tautos atstovų išrinkta Aukščiausioji Taryba, vėliau paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę, buvo tautos valios išraiška. Nepriklausomybė buvo vertinga todėl, kad ji buvo tautos atstovų sprendimas.
Sausio 13-oji yra diena, kai tauta apgynė savą nepriklausomą valstybę. Žmonių pasiryžimas budėti ir ginti svarbiausius valstybingumo objektus buvo ir demokratijos pergalė. Tai buvo lūžis visuomenėje ir daugelio žmonių sąmonėje nuo sovietinio gyvenimo į nepriklausomą.
Net neįmanoma įsivaizduoti, kad Lietuvos visuomenė būtų gynusi Lietuvos SSR, dėl bet kurių priežasčių, kad ir jos sieną peržengus kurios nors vakarietiškos valstybės armijai. Daug labiau tikėtina, kad ją visuomenė būtų sutikusi su džiaugsmu. Lietuvos visuomenė nebūtų stojusi ginti ir ekonomiškai suverenios respublikos SSSR sudėtyje, nes būtų iš karto pajutusi, kad tai tėra „nomenklatūriniai žaidimai“, su kuriais tauta neturi daug ko bendra.
Sausio 13-oji patvirtino, kad Kovo 11-osios įvykis nebuvo grupelės separatistų sprendimas, kaip nesuvokdami įvykių prasmės komentavo Maskvos pareigūnai. Jie bent pradžioje manė, kad tai tebuvo nomenklatūrų pasikeitimas, kuomet senąją vien komunistų sudaromą nomenklatūrą pakeitė nauja „mišri“ nomenklatūra, pagal anuometės persetroikos taisykles.
Sausio 13-oji patvirtino, kad Kovo 11-osios įvykis nebuvo grupelės separatistų sprendimas, kaip nesuvokdami įvykių prasmės komentavo Maskvos pareigūnai.
Žmonės grėsmės akivaizdoje suvokė, ką reiškia sava valstybė, kad ji remiasi bendra valia, kad tik žmonės ją gali apginti. Į tai vedė iš sovietinių melų ir neaiškumų išsilaisvinęs pilietinis galvojimas, kuomet grėsmė išgrynino tikrovės kontūrus. Ginant valdžios pastatus, iš tiesų buvo ginama valstybė.
Sausio 13-oji, kiekvienais metais pagerbiant žuvusiuosius, yra svarbus istorinis geopolitinis įvykis. Tačiau tai drauge yra išskirtinis pilietinis įvykis. Jis rodo, kad valstybė nėra savaime suprantamas ir garantuotas dalykas, kad ją reikia saugoti ir ginti, kad geriems ir svarbiems dalykams valstybėje išlaikyti reikia dėti pastangas, jais rūpintis ir už juos kovoti.
Priešingu atveju jie gali išnykti ar vėl tapti vien nomenklatūros reguliuojama valstybe, kuomet kovos dėl postų ir galios išstumia valstybės tikslus.
Ši Sausio 13-osios žinia ypač aktuali šiandien. Neabejotina, kad nemažai žmonių ir šiandien būtų pasirengę aukoti gyvybes už valstybę. Tačiau šiandien grėsmės nėra tokios apčiuopiamos kaip sovietinis tankas.
Didžiausia grėsmė valstybei yra galvojimas, kad valstybė gali gyvuoti savaime, be tų, kurie dėtų pastangas, kad ji neatitrūktų nuo demokratinių vertybių, žmonės nebūtų įvelti į tautinius jausmus paliečiančias ir protus sumaišančias manipuliacijas.
Didžiausia grėsmė valstybei yra galvojimas, kad valstybė gali gyvuoti savaime, be tų, kurie dėtų pastangas, kad ji neatitrūktų nuo demokratinių vertybių, žmonės nebūtų įvelti į tautinius jausmus paliečiančias ir protus sumaišančias manipuliacijas.
Kitos yra ir aukos, kurių valstybei reikia. Jai reikia asmeninio laiko, pastangų, minčių ir darbų, dalykų, kurių atsisakyti dabartiniam Lietuvos žmogui yra bene sunkiausia, nes jų vis „trūksta“.
Išreiškiant pagarbą bei padėką žuvusiems ir nukentėjusiems, Sausio 13-oji yra svarbi kaip ryškus priminimas, kad demokratinė Lietuvos valstybė yra grįsta tautos suverenumu, kad tauta dėl jos kaip savos apsisprendė ir ją apgynė, o ne gavo ją „dovanų“.
Ši data taip pat primena, kad nepriklausoma valstybė nėra savaime suprantamas dalykas, o išlieka dėl tautos pastangų.
