Peržiūrėjęs minėto kanalo sekmadienio olimpinių transliacijų programą aiškaus atsakymo į klausimą apie melžėją ir valstybę neradau, bet Mios turėčiau atsiprašyti. Kodėl? Kantrybės, dviem sakiniais to nepaaiškinsi.
Matyt, senstu. Vis dar manau, kad žmogus, sekmadienio rytą kaime pamelžęs karvę ar mieste atsibudęs po šeštadienio vakaro išgertuvių ir įsijungęs sporto transliaciją iš komentatorių turėtų gauti būtinos informacijos apie tai, ką jis žiūri.
Matyt, senstu. Vis dar manau, kad žmogus, sekmadienio rytą kaime pamelžęs karvę ar mieste atsibudęs po šeštadienio vakaro išgertuvių ir įsijungęs sporto transliaciją iš komentatorių turėtų gauti būtinos informacijos apie tai, ką jis žiūri.
Pasirodo, ne. Aiškėja, kad stebint snieglentininkių piruetus Sočyje užtenka sužinoti, kad radijo didžėjaus Simo Stankaus namuose iki visiškos pilnatvės ir gerovės trūksta tik pieno ir kiaušinių, todėl žmona liepė jų nupirkti.
Tarsi ir nieko tokio – tiesiog standartinis lietuvio radijo laidų vedėjo sindromas.
Daugumai jų kažkodėl atrodo, kad visiems mums žiauriai įdomu tai, kaip jie keliasi, gula, nervinasi transporto kamščiuose ar žiūrėdami pro langą darganotą rudens dieną, augina savo šunis, kates, auksines žuveles, voveres, ežius ir kaktusus.
Bet tada išgirsti didžėjaus ir komentatoriaus Karolio Tiškevičiaus dialogą. S.Stankus: „Naršiau internete – ar gali būti, kad ši sportininkė pernai buvo pasaulio reitingo lyderė?„ Ir genialus atsakymas: „Nemanau.“
Man vis dar atrodo, kad žmogus, vadinantis save komentatoriumi, apie tokius dalykus neturėtų manyti ar nemanyti. Jis juos turėtų bukai žinoti. Matyt, senstu.
Po spalvingo ryto – banali popietė. Kalnų slidinėjimo varžybas komentavęs aktorius Giedrius Savickas tėkštelėjo kelis iš anksto pasirengtus juokelius ir retai praleisdavo tinkamas progas patylėti – gal dėl to, kad pats taip nusprendė, gal todėl, kad šalia buvęs Saulius Nalivaika tylą intensyviai pildė su varžybomis tiesiogiai susijusia informacija.
O vakare karves vėl pamelžusius ūkininkus ir sveikatą prieš darbo savaitę jau pataisiusius miestelėnus iš ekrano pasveikino Mia, kurios turėčiau atsiprašyti. Bet apie tai – dar ne laikas.
Jurijus Smoriginas be didelio vargo galėtų sudirbti visas sniego akrobatų programas. Radžis – ieškoti žmonos komentuodamas dailiojo čiuožimo varžybas. „Dviračio žinių“ pelės pakomentuotų bet ką.
Sočio žiemos sporto cirko Vilniaus filialo klounų kūrybinis potencialas liko aiškiai neišsemtas. O juk yra tiek galimybių.
Jurijus Smoriginas be didelio vargo galėtų sudirbti visas sniego akrobatų programas. Radžis – ieškoti žmonos komentuodamas dailiojo čiuožimo varžybas. „Dviračio žinių“ pelės pakomentuotų bet ką.
O kur dar politika? Petras Gražulis tiktų dviviečių rogučių, kai du vyrai lekia ledo loviu gulėdami vienas ant kito, komentavimui.
Birutė Vėsaitė lengvai paaiškintų keltuvų kalnų slidinėjimo trasose energetinę problematiką, o Loreta Graužinienė galbūt mums atskleistų, jog paskaitinėja ne tik „Senį ir jūrą“, bet ir Jacko Londono apsakymus apie Smoką Belju, kuriuose daug sniego, ledo ir šalčio.
Ir čia pasirodo Mia. Komentatorė, kuri nei apie rogučių, nei apie jokį kitą sportą neturi žalio supratimo. Bet ji to pernelyg ir neslepia. Ji nekalba apie galbūt nulūžusį nagą, galbūt priaugtą erzinantį kilogramą ar galbūt nuotaiką sugadinusį pirkinį.
Mia klausinėja komentatoriaus Vaclovo Gedvilo apie rogučių sportą taip nuoširdžiai, kaip penkiametė mergaitė Kalėdų senelio: „Seneli, ar tu tikras?“
Mia: „Juk norint patekti į šias varžybas reikia įveikti kažkokį konkursą?“ Karolis: „Manau, kad taip.“ Mia: „O kas lemia tą greitį? Gal koks specialus įsibėgėjimas?“ Karolis: „Nemanau.“
Atstovauju profesijai, kurioje neišsiversi be sveiko cinizmo, todėl iškart įsivaizduoju neįvykusį dainininkės pokalbį su K.Tiškevičiumi (dainininkės klausimai – autentiški).
Mia: „Juk norint patekti į šias varžybas reikia įveikti kažkokį konkursą?“ Karolis: „Manau, kad taip.“ Mia: „O kas lemia tą greitį? Gal koks specialus įsibėgėjimas?“ Karolis: „Nemanau.“
Bet V.Gedvilas protų mūšiui pasirengęs. Ir – stebuklas. Pasakodamas apie rogučių sportą viską, ką žino, komentatorius patenkina ne tik Mios, bet ir žmogaus, ką tik pamelžusio karves ir prisėdusio prie televizoriaus ekrano, žingeidumą.
Antrą kartą tai turbūt nesuveiks, nes komentatorius jau papasakojo viską, ką žinojo. Bet būtų gerai, jei tas, kuris kalba iš ekrano, kiekvieną minutę galvotų, kaip įtikti jo klausančiai melžėjai. Nepriklausomai nuo to, sėdi Mia šalia, ar ne.
